E.Petrauskas ir J.Šuklinas: „Depresuoti lietuviai turėtų važiuoti ne į Turkiją, o į Siera Leonę“

petrauskas leonejeE.Petrausko dienoraštis. 3 diena. Šiandien rytas prasidėjo anksti. Kėlėmės 7 val. 30 min. ir ėjome pusryčiauti. Aš pusryčiams gėriau arbatos. Vėliau keliavome į ligoninę, kur sergančius vaikus slaugo slaugės ir kiti daktarai. Šią dieną pamačiau tikrai negerų vaizdų. 

Visi vaikai ligoninėje buvo išsekę dėl maisto stokos, vieni sirgo viena liga, kiti – kita. Net buvo tokių vaikų, kurie buvo be mamų. Sunku buvo matyti tokius vaizdus. Niekada nenorėčiau, kad mano vaikas bent panašiai augtų.

Tie vaikai maitinasi tik ryžiais ir vandeniu, gauna kelis bananus. Galiausiai nukeliavome į kaimą, kuriame gyvena vaikas be mamos – našlaitis. Radome jį labai sunkios būklės, jis neturėjo nei tinkamo maisto, nei galimybės apsilankyti pas gydytojus.

Aš ir UNICEF nuvežėme jį į priežiūros vaikų centrą, ten jam davė specialaus vitaminais ir mineralais prisotinto maisto, kad berniukas atsigautų ir atsistotų ant kojų, galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Aš nustebau pamatęs tokį gyvenimą.

Paskui grįžome į kaimą ir vaikams davėme sausainių, sąsiuvinių, pieštukų, vėliavėlių. Tai net nespėjome su J. Šuklinu dalinti – iš mūsų viską tiesiog atėmė. Grįždamas pradėjau skaityti knygą, kurią atsivežiau, ir daug, bent aš taip manau, perskaičiau. Dabar pavalgiau vakarienę ir eisiu miegoti.

J.Šuklino dienoraštis. 3 diena. Šiandien diena man labai patiko! Dėl to, kad visą dieną praleidau su vaikais… Ryte nuvažiavome į Makenos miestelio ligoninę. Evaldas bendravo su sergančiais vaikais ir apžiūrinėjo, kaip atrodo palatos.

O mes turėjome laiko pabendrauti. Po to visi kartu nuvažiavome į kaimą, kur buvome iki pat vakaro… Vaikai labai apsidžiaugė, kai mus pamatė. 


Pirmą dienos pusę man nereikėjo filmuotis, ir aš galėjau daryti tai, ką norėjau. Visą dieną švietė saulė ir buvo labai karšta.

Mes su Jovita ir Renata ėjome apžiūrėti kaimo. Su mumis ėjo ir būrys vaikų. Pirmą kartą gyvenime mačiau, kad tiek daug vaikų šypsosi taip nuoširdžiai. Paradoksas: žmonės nieko neturi, bet jiems laimė, kai į jų kaimą atvažiuoja svečių. Nepakartojamas jausmas, kai priėjęs vaikas paima tave už rankos ir taip žiūri į akis… Tiesiog norisi pasiimti tą vaiką su savimi į Lietuvą. Kad jis pamatytų tikrą gyvenimą!

Pusę dienos mes vaikščiojome ir apžiūrinėjome kaimą, o už kiekvienos rankos laikėsi gal po 15-20 vaikų… Pamatėme, kaip vietiniai gamina valgyti, kur gyvena, kur miega. Buvome ir kaimo mokykloje. Užėjome į klasę. Vyko anglų kalbos pamoka. Po pamokos paprašėme vaikų padainuoti, ir vaikai labai gražiai pradėjo dainuoti, o mes kartu su jais plojome ir bandėme kartoti dainos žodžius. Kiek džiaugsmo vaikams buvo!

Atėjo laikas važiuoti toliau, bet kažkaip per tas dvi dienas taip pripratau prie šitų vaikų, kad labai sunku buvo palikti šį kaimą… Gal kada nors turėsiu galimybę ir vėl aplankyti šį kaimą ir pažiūrėti, kas pasikeitė jų gyvenime per tą laiką.

Mes lėtai važiavome, o vaikai stovėjo ir visi kartu apsikabinę kaip didelė šeima mojavo mums. Į tokius atokius kaimus svečiai užvažiuoja labai retai.

Mieste susitikome su viena šeima. Mama mirė nuo AIDS ir paliko 5 vaikus savo mamai. Močiutė mums parodė, kaip gyvena. Nuomoja du kambarius, už kiekvieną per mėnesį moka po 3 dolerius.

Ši šeima man labai patiko. Vyriausias berniukas labai gerai kalba angliškai, bet sužinojau, kad nuo mamos jam perėjo ši baisi liga. Kiti vaikai sveiki, nes UNICEF laiku spėjo motiną paskiepyti, ir ji pagimdė sveikus vaikus. O šitam berniukui nepasisekė… Rytoj eisiu su juo į mokyklą ir pažiūrėsiu, kaip jam sekasi mokslai.

Iš tikrųjų sunku žiūrėti į tokius vaikus, kurie serga AIDS, nes jie neturėjo galimybės laiku gauti pagalbą… Žmonėms, kurie galvoja, kad Lietuvoje gyvena blogai ir dažnai depresuoja, pasiūlyčiau važiuoti ne į Turkiją pailsėti, o į Sierą Leonę… Net neabejoju, kad jie pakeistų požiūrį į savo gyvenimą.


Mes pažaidėme su vaikais, pavaišinome saldainiais ir sausainiais, įteikėme dovanų ir išvažiavome į viešbutį. Bet jau laukiu rytojaus, kad kuo greičiau susitikčiau su šiais vaikais, nes jiems iš tikrųjų trūksta bendravimo, o nuo jų eina tokia šiluma…

Jie neturi ko valgyti, bet šypsosi taip nuoširdžiai ir jų akys taip šviečia, kad norisi padaryti viską, kad nors truputį jų gyvenimą palengvintum…

***

J. Šuklinas ir E. Petrauskas kartu su kitais UNICEF misijos dalyviais Siera Leonėje domisi, kaip gyvena šios skurdžios Vakarų Afrikos šalies vaikai. Siera Leonė, kaip ir Kambodža, buvo smarkiai nuniokota pilietinio karo, kuris prasidėjo 1991 m. ir tęsėsi net iki 2002–ųjų. Karo metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių gyventojų neteko savo namų. Iki dabar Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 dolerio per dieną.

Per dieną šioje šalyje miršta 113 vaikų, per metus – 40 tūkst. Miršta nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.

lrytas logo

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.