E.Rupainienė: „Gyvenimą mačiau lyg pro rūką, buvo jis ir liūdnas, ir geras“

akla mociuteIlgas gyvenimas lyg pro rūką, – toks buvo skirtas Gardamo seniūnijos Bliūdsukių kaime gyvenančiai Elenai Barborai RUPAINIENEI.

Išties ilgas, nes senolė neseniai atšventė savo 90-metį. Ir išties – lyg pro rūką, nes nuo vaikystės labai silpnai matė. Niekas nepagerėjo, o priešingai – tik visai pablogėjo ir prieš 15 metų atlikus operaciją.

Bet lankantis jubiliatės namuose atrodo, kad nei ši viso gyvenimo negalia, nei patirtas juodas vargas nepajėgia sudrumsti jai nuotaikos.

„Kokie geri visi žmonės, kokie jūs visi mieli“, – šypsodamasi kalbino savo svečius p.Elena. Ir vis tikino niekada nemaniusi, kad tokios sukakties sulauksianti – esą ši visai netyčia ir netikėtai pas ją atėjusi…

Beveik nematydama mokėsi gerai

Visas p.Elenos gyvenimas prabėgo toje vietoje, kur gimė, kur amžių nugyveno jos tėvai ir tėvų tėvai, – Bliūdsukiuose. Tiesa, namelis jau perstatytas, bet vis tiek – tai jos tėviškė.

Toje tėviškėje augo kartu su vienintele seserimi, bet ir jos šiandien jau nebeturi. Anapilin išėjo vyras, niekada nebepamatys ir vieno sūnaus – Juozas mirė tolimoje Kazachijoje. Ten ir palaidotas, o motinai taip ir neteko jo kapelio pamatyti – per tolima kelionė būtų.

Šviesią atmintį išsaugojusi močiutė ilgai gali pasakoti apie savo gyvenimą pro rūką. Sako, kad jis ir liūdnas, ir geras buvęs. Sunku jai buvo mokykloje, nors mokytis labai norėjo ir mokslas sekėsi. Bet būdama trumparegė ir norėdama įžiūrėti kiekvieną raidę ar skaičių turėjo taip arti prie jų palinkti…

Baigusi keturias klases, vėliau – dar dvi progimnazijos klases, labai troško mokytis toliau. Būtų ją priėmę į gimnaziją, tą tikrai žino, bet toks brangus tuomet buvo mokslas! Paramą Elenos tėvams pasiūlė jos tetai; žadėjo priimti mergaitę gyventi savo namuose, kad jos šeimai liktų tik už mokslą sumokėti. „Jei visi mokyti bus, kas tada žemę dirbs?“ – toks tėvo klausimas į šį pasiūlymą užbraukė visas Elenos svajones. Išėjo mergina tarnauti, svetimų vaikų prižiūrėti.

Vyrą parinko tėvas

Dar nė 19-os Elena neturėjo, kai už vyro išėjo. Gretimame kaime gyvenęs Petras tuomet tik iš tarnybos sovietų kariuomenėje buvo grįžęs.

„Darbininkas, ne pijokas buvo“, – sako Elena. Todėl iš karto patiko jos tėvui. Šis būsimąjį žentą į talką šienapjūtėje pasikvietė ir savo jaunėlei dukrai jį nužiūrėjo.

„Petras mane į kapus išveš“, – tą vasarą vis kartojo Elenos tėvas. O mergina tokių žodžių išgąsdinta puldavo į ašaras. Taip toli esanti ir taip neteisinga jai tuomet atrodė toji mirtis.

Galiausiai tėvas nutarė, kad artėjant sovietinei privatizacijai reikia kuo skubiau keliasdešimt hektarų žemės dukroms padalinti, tad liepė Elenai, anot jos, ženytis. Per Kalėdas ir atšoko vestuves.

„Kaip ji gyvens, kaip vaikus augins nematydama?“ – gūžčiojo tuomet kai kurios Elenos draugės.

Nepeikia p.Elena savo a.a. vyro, sako prisigyvenusi prie jo ir visai neblogai buvę. „Mušti nuo vyro negavau, o jei koks žodis sunkesnis kada ir išsprūsdavo, et…“, – mosteli ranka senolė. Anot jos, kitą dieną tas žodis jau daug geresnis tapdavęs – tiek ir tos bėdos.

Vienas po kito gimė 7 vaikai, bet dvi mergaites palaidojo dar kūdikystėje, keturi sūnūs ir dukra augo.

Žinia, lengva nebuvo. Elena pasakoja, kaip savo kraičio negavusi eidavo pas vyresnius vaikus turinčias kaimynes prašydama atiduoti jai jau išdilusias paklodes. Tiesė tas paklodes ant šiaudų, taip, anot jos, ir spardėsi vaikeliai šiauduose.

„Miškiniams“ kepė kalnus duonos
akla mociute su seniunu balcyciu
Dar sunkiau buvo, kuomet 1944-aisiais priartėjo frontas. Prisimena, kaip keli kaimynai išsikasė didžiulę duobę ir jon visus vaikus suslėpė. Naktimis ir patys suaugusieji toje duobėje lindėdavo, kad atėjūnams į akis nepakliūtų.

Nelengviau tapo ir pokariu, kai sesę su vaikais ištrėmė į Sibirą, o sesers vyras miškan išėjo. Tardė ne kartą „stribai“ ir Eleną, ir jos vyrą, klausinėjo – juk turinti žinoti, kur tas jos švogeris pasidėjo. „Ir per veidą esu gavusi, ir krūmuose ne sykį esame miegoję“, – vėl mosteli ranka pasakodama senolė.

„Nieko nežinau“, – kartojusi Elena. O tardytojams palikus sodybą ėjusi kepti duoną „miškiniams“. Dėkui Dievui – ne iš savų miltų kepti reikėdavę: Petras gaudavęs nurodymus, į kokį malūną kada turi nuvažiuoti, kad miltų parsivežtų. Jai buvę nurodyta, kiek kepalų prikepti.

„Kaip mokėjau, taip kepiau. Gal ir į blyną panašus kuris kepalas išėjo – jauna juk buvau, ne viską dar mokėjau“, – sako močiutė.

Veždavo jos vyras Petras kalnus tų kepalų, dar – šviežiai papjautą kiaulę, lašinių miško vyrams. Graudulys suimdavo, kad saviems vaikeliams tik menkus paplotėlius galėdavo iškepti, o tie, sukdamiesi aplinkui mamą, vis klausinėdavo, kur ta didelė krūva duonos dingusi?..

„Šnapso“, anot Elenos, Petras miškan neveždavo, bet „miškiniai“ jo ir taip gaudavę.

Nematydama ir „kompotus dėjo“

Dar jaunystėje gydytojai Elenai liepė labai prisižiūrėti sveikatą, uždraudė sunkiau kilnoti. Esą jei neklausysianti, akys kurią dieną visai užtemti gali. „Bet kur tu čia žmogus, kaime gyvendamas, taip prisižiūrėsi, kad vaikus auginti, darbus nudirbti reikėjo“, – kalba jubiliatė.

Prieš 15 metų iškentusi akių operaciją sužinojo, jog net akinių jai jau nebegalima priskirti, tad visą likusį amželį teks nugyventi tamsoje.

Labiausiai saviškius ir kaimynus Elena stebina tuo, kad nematydama sugeba net begales kompotų žiemai privirti. Šiuo darbu nebeužsiima tik pastarąsias pora vasarų, o iki tol visa šeima vis dar skanavo mamos virtas uogienes ir kompotus.

Klausiama apie tuos kompotus, tikina visai paprastai juos daranti. Pavyzdžiui, geltonąsias slyvaites kelis kartus nupilanti verdančiu vandeniu, bet jokiais stiklainių kaitinimais vandenyje su jau paruošta produkcija neužsiimanti, kaip kad daro kai kurios šeimininkės.

Į obuolių marmeladą dar būtinai gvazdikėlių dedanti, o šiaip viską „visai paprastai“ daranti.

Nesiguodžia garbi jubiliatė ir senatvės negaliomis, sako visai sveika esanti ir net pati nesuprantanti, iš kur tos sveikatos semiasi. Jei ne užgesusios akys ir traškantys kojų sąnariai, tai ir visai jokių sveikatos bėdų ji neturėtų.

Tiesa, sąnariams Elena neleidžia visai sustingti – mankštelę vakarais padaro, pajudina. Ir sanatorijon nuvažiavusi likimo drauges stebino, kad vis treniruoklį – dviratį paminti bėgiojo.

Netikėjo, kad ateina 90-metis

Šiandien kartu su Elena gyvena jos vyriausias sūnus 70-metis Antanas. Stasys su šeima įsikūrė Gardame, Petras – Klaipėdoje, o Eleonora – Vilniuje.

Jubiliejinį savaitgalį visi jie į mamos namus suvažiavo su būriu anūkų ir proanūkių. Tų mažiausiųjų, anot p.Elenos, apie jos kojas ir po kiemą visas pulkas kaip viščiukų ritinėjosi. Senolę stebina, kad šiandienos vaikai tokie drąsūs, ne tokie kaip jos vaikystėje – baugūs buvę.

Elena nesitikėjusi, kad tiek sveikintojų ją 90-mečio proga prisimins, kad tokią gražią šventę suruoš. Prisimindama 80-metį sako, jog ir tuomet šventė buvusi, bet ne taip įdomiai viskas buvę.

Ilgaamžiškumo genų močiutė neturi – jos mama mirė vos 52 sulaukusi, tėvas – 60-ties. 80-mečio nesulaukė ir vyras. „Aš negaliu įsivaizduoti, kad tokia data pas mane jau atėjo. Kai visi pradėjo kalbėti, kad 90-metis ateina – netikėjau, vaikai ir kaimynai rimtai turėjo mane įtikinėti“, – linksmai juokdamasi sako jubiliatė.

Šventei priartėjus sakosi bijojusi, jog galinti apsiverkti, kai prasidės „visokie sveikinimai“. Bet ašaras sulaikė, sveikinimai su juokais ir linksmai praėję.

Į senolės kiemą suko ir Gardamo seniūno automobilis. Tomas Balčytis atvyko kartu su socialinio darbo organizatore Danguole Liulaitiene. Dar kartą susitikti, kai jubiliejaus datoje puikuosis du nuliai, – tokį pageidavimą išsakė seniūnijos atstovai.

„Širdis man džiaugiasi, kai matau tiek mielų žmonių, o kai žmonės man mieli, niekaip negaliu su jais atsiskirti“, – kartojo į kiemą svečių priimti išeidama ir vėliau juos išlydėdama 90-metė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.