Edukologė Indrė Gaudiešiutė: „Vertingiausia, ką tėvai gali padovanoti vaikams, – besąlygiška meilė“

 meile copy„Kartą lapiukas paklausė savo mamos lapės: „Ar mylėtum mane net jei aš būčiau krokodiliukas?“
Lapė nedvejodama atsakė, kad vis tiek jį mylėtų, mylėtų, kad ir kas benutiktų.

Tai besąlygiškos tėvų meilės pavyzdys, kuri tėvų – vaikų santykiuose yra svarbiausia“, – sako VšĮ „Būties jaukuma“ direktorė, edukologė Indrė Gaudiešiutė. Ji Šilutės vaikų darželyje „Gintarėlis“ skaitė paskaitą „Vaiko emociniai poreikiai“, kurioje atskleidė, ką kalba vaikų ir paauglių ašaros, kodėl kartais tėvai nesusikalba su savo vaikais.

„Gintarėlis“ įsijungė į „Būties jaukumos“ įgyvendinamą projektą „Priimk ir apkabink“, kurio tikslas – stiprinti šeimų santykių kultūrą, skatinant tėvus įgyti žinių ir įgūdžių apie pozityvią tėvystę, pozityvų bendravimą šeimoje bei paskatinti keisti iš esmės auklėjimo metodus, atsižvelgiant į vaikų poreikius.

Projekto metu rengiamos paskaitos tėvams ir specialistams Klaipėdoje, Klaipėdos apskrityje, perteikiama sukaupta patirtis apie pozityvią tėvystę.

Vaikų ir tėvų poreikiai skiriasi

Pasak I.Gaudiešiutės, dažniausiai su vaiku nepavyksta susikalbėti tada, kai nėra patenkintas koks nors jo poreikis. Beje, kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jis reikalauja.

Ikimokyklinukams sudėtinga prisitaikyti prie suaugusiųjų poreikių, tie poreikiai dažnai nesutampa. Pavyzdžiui, suaugusieji nori ilgai pasivaikščioti parke, tačiau vaikas greit pavargsta ir nenori niekur eiti, arba atvirkščiai – tėvai vakare nori ramybės, ragina vaikus žaisti tyliai, nori turėti laisvą vakarą sau, bet mažieji yra pailsėję, kupini energijos, nori bendrauti su tėvais.

Vaikai yra skirtingi, ir jų poreikiai skiriasi: vieni valgo geriau, kiti nevalgūs, vieni keliasi anksti, kiti linkę ilgiau pamiegoti. Taip pat yra ir su vaikų emociniais poreikiais: vieną mažylį reikia paskatinti, padrąsinti, o kitas nuo mažų dienų nori viešumos, deklamuoja, šoka, dainuoja.

Svarbiausias dalykas, ką tėvai turi duoti savo vaikui, yra besąlygiška meilė. Dažnai tėvai nesusimąstydami vaikui pasako, kad jei jis negražiai elgsis, tai jo nemylės. Tėvams ta frazė išsprūsta tarsi netyčia, o vaikui – labai rimtas signalas. „Jiems baisu, kad jų nemylės. Todėl jokiu būdu negalima sakyti, kad dėl elgesio jo nemylėsit: elgesys gali skaudinti, liūdinti, nuvilti arba džiuginti, bet jokiu būdu neužgožti meilės“, – įsitikinusi edukologė.

Reikia išgirsti, ko vaikas nori, ir skatinti tai, ką jis daro, o ne lyginti su kitais. Pavyzdžiui, negalima vaiką versti šokti, jeigu jis nori žaisti futbolą ar krepšinį.

Tėvams nereiktų nuolat kartoti atžaloms „neimk“, „neik“, „neliesk“. Pabandykite „ne“ pakeisti teigiamu raginimu: „netriukšmauk“ pakeiskite „pažaisk tyliau, kol sesė miega“, arba „nebėgiok“ pakeiskite „kol einame palei gatvę, eikime kartu“ ir pan.

Derėtų pasirūpinti, kad aplinka būtų saugi fiziškai ir emociškai, o namuose reikia turėti tokią vietą, kur vaikas galėtų ramiai ką nors veikti. Ir nereikia daugybės žaislų, geriau keli, bet pagal amžių tinkami.
Nereikėtų piktnaudžiauti išmaniaisiais telefonais ar planšetiniais kompiuteriais. Jie yra labai patogūs tėvams, kai šie nori ramiai pasėdėti, tačiau kompiuteriniai žaidimai nelavina nei vaiko smulkiosios motorikos, nei realaus pažinimo ką nors paimti, paliesti, pačiupinėti.

„Laukiant pas gydytoją eilėje, patogu vaikui duoti telefoną, tačiau pabandykite neštis ką nors veikti kartu su vaiku – spalvinti, piešti, pasakų knygelę. Tą laiką išnaudokite buvimu kartu su vaiku, bendravimui“, – tėvams pataria lektorė.
Mažieji viską nori atlikti patys

Mažyliams iki metų svarbiausia yra saugumas. Idealu, kai yra vienas kūdikį prižiūrintis žmogus. Svarbu, kad jų nebūtų per daug, nes vaikas iki metų save tapatina su kažkuo, jam sudėtinga suvokti, kodėl keičiasi tas jį globojantis žmogus. Juk dažnai ir mamos, auginančios kūdikius, susitapatina su kūdikiu ir sako: „Šiandien mes valgėm tą ir tą, mes ėjome į lauką“.
„Aš pats“, – ryškiausia 3 metų vaiko frazė. Šiame amžiuje vaikai mokosi savarankiškumo, o tėvai – kantrybės. Tai laikas, kuomet mažylis labiausiai nori pats tvarkytis, pats rengtis, pats valgyti, pats eiti ir, pasak edukologės, jiems reikia leisti tai daryti, kiek leidžia aplinka, saugumas. Mamoms reikia pasisemti kantrybės ir susiplanuoti laiką taip, kad, tarkim, apsirengti truks ne 5 minutes, o 15. Vaikai, kuriems leidžiama daug ką atlikti patiems, vėliau patys labiau pasitiki savimi.

Neretai skubėdami tėvai praranda kantrybę ir sako: „Nebeturiu laiko laukti kol čia susikrapštysi, duok greičiau užtrauksiu užtrauktuką ar apausiu batus“. Tokia kritika vaiką stabdo, atsiranda gėdos jausmas, nepasitikėjimas, nes jam svarbu pačiam apsirengti. Dažnai kritikuojamas vaikas galvoja, kad jis nėra tiek geras, kiek mamai reikėtų. Tėvams derėtų taikyti pavyzdžius, o ne kritiką, pavyzdžiui, jei nepavyko užsisegti sagos, reikia kantriai parodyti, kaip tą padaryti.

Pirmokai išmoksta mokytis

3-6 metų vaikams atsiranda poreikis žaisti ir bendrauti su bendraamžiais. Jie pradeda pastebėti, kad su kitais vaikais galima kažką veikti, daug išmoksta vieni iš kitų. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai pradeda domėtis daiktų sandara, paskirtimi, jiems įdomu, kaip viskas veikia. Svarbu leisti patiems žaisti, konstruoti, nestabdyti jų kūrybiškumo.

I.Gaudiešiutė pabrėžė, kad pirmoje klasėje vaikai turi išmokti mokytis, ypač pirmasis pusmetis mokykloje yra skirtas tam, kad vaikas suvoktų esantis mokinys, išmoktų tvarkingumo, pareigingumo. Nereikėtų perlenkti lazdos, siekiant aukštų rezultatų – dažnai mamos nori, kad mažylio rašoma raidė ar pagaliukai būtų labai gražūs, ir liepia vaikams perrašyti. Čia yra pavojus atmušti vaiko norą mokytis.

Kitas kraštutinumas, kai vieni vaikai į pirmąją klasę ateina jau pažindami raides, o kita klasės dalis dar tik mokosi. Daugiau pažengęs vaikas įpranta, kad jam be pastangų viskas gaunasi, o antros klasės pabaigoje, kai jau tenka mokytis naujų dalykų,  paaiškėja, kad ir gabiam vaikui reikia pastangų dirbti, mokytis. Todėl mokymosi įgūdžius reikėtų diegti nuolat.

Mokyklą pradėję lankyti vaikai pasijaučia suaugę, reikšmingi: jau turi savo kuprinę, savo stalą. Klasėje vaikai pradeda lyginti savo pasiekimus su kitais. Jeigu vaikui kas nors nesigauna taip gerai kaip kitiems vaikams, tėvų darbas yra paskatinti ir pagirti už tai, kas pasiekta. Suaugusiųjų darbas yra lyginti vaiką ne su kitais, bet lyginti vaiką, koks jis buvo vakar ir šiandien, džiaugtis pasiekimais, nors jie ir neatitinka tėvų lūkesčių.

Apie ką kalba vaikų ašaros

Mokyklinukus ir ikimokyklinukus skaudina kritika (kad kažko nesugebi, kad esi „kažkoks ne toks“), tėvų ar bendraamžių pastabos, patyčios mokykloje. Svarbu, kad su vaiku būtų kalbama, reaguojama į jo jausmus.
Svarbu būti sąžiningiems ir atviriems su vaiku. Jei tėvai susipyko, nereikėtų sakyti, kad nieko čia nebuvo, kad viskas tvarkoje, nes, pasak I.Gaudiešiutės, taip mokome vaikus, kad kai kurie jausmai yra blogi, neviešinami. Reikia aiškiai pasakyti, kad šiek tiek apsipykome, bet vienas kitą tebemylime ir tuoj susidraugausime.

Pradinukai gali verkti ir dėl to, jei patiria per didelę įtampą dėl tėvų ar mokytojų reikalavimų. Dažnas tėvas nori, kad vaikas skaitytų, grotų, žaistų krepšinį ir dar „būtų aukštumoje“. „Kai iš vaikų norime daugiau, negu jie gali, tarsi transliuojame, kad labai mylėsiu, jei, pavyzdžiui, iš matematikos bus 10. Po to turime suaugusiuosius, kurie siekia ir daug pasiekia, bet nemato tame laimės, o daro tai dėl kito žmogaus: mamos, boso, vaikų“, – pasakojo lektorė.

Anot specialistės, paauglystė šiais laikais prasideda ties aštuntais gyvenimo metais. Pagrindinis skirtumas tarp paauglio ir vaiko tas, kad paauglio nebereikia auklėti. Ryškiausias paauglio poreikis – savęs, savo tapatumo ieškojimas. Jam svarbus tėvų palaikymas, meilė. Labai dažnai ginčai su tėvais vyksta todėl, kad yra svarbi tėvų nuomonė.

Su paaugliais tėvams reikia dar daugiau kantrybės – toleruoti nuotaikų kaitą, kantriai išbūti tą virsmą, tą kitą tvarkos supratimą. Paaugliai pergyvena dėl vienišumo, nepritapimo prie bendraamžių, patyčių.

Tiek vaikams, tiek paaugliams nuolat reikia priminti, kad tėvai juos myli, ir tai vis patvirtinti: sakyti, kad esi pats mylimiausias, pats nuostabiausias. Pavyzdžiui, paaugliai nors ir demonstruoja, kad jiems suaugusiųjų nereikia, bet žinojimas, kad bent vienas žmogus juos besąlygiškai priima, jiems padeda išspręsti įvairias situacijas.

Fizinės bausmės netinka

Bet koks smurtas mažina vaiko pasitikėjimą žmonėmis ir vėliau sunkiau palaikyti ilgalaikius santykius. Nėra tinkamos fizinės bausmės. „Kai norėsite vaikui pliaukštelėti, sustokite ir pagalvokite, kaip jaučiatės. Atrasite tai, kad nebežinote, ką daugiau daryti, kad esate pasimetę, supykę. Kai nebežinote, ką toliau daryti, tai geriau nedaryti nieko. Palikime, pasitraukime ir pagalvokime. O kai nurimsite – tikrai rasite pozityvų sprendimą“, – patarė I.Gaudiešiutė.

Vaikai, kurie auga be fizinių bausmių, turi didesnį saugumo jausmą, o patyrę jas būna užsidarę, nepasitikintys savimi, jautresni. Vaikai, paauglystėje patyrę smurtą, dažnai bėga iš namų, įsitraukia į nusikalstamas veiklas.

Pasak edukologės, demokratinis auklėjimas užtrunka ilgiau, bet ugdo sąmoningumą. Pavyzdžiui, jei vaikas bėga į gatvę, tai reikia jį sustabdyti ir paaiškinti, kodėl negalima bėgti, o ne apšaukti ar juo labiau mušti.

Veiksmingiausia bausmė vaikams – malonumų mažinimas. Nuo mažens jiems turi būti pasakyta, kokia bausmė jų laukia už vieną ar kitą netinkamą elgesį. Bausmė paskiriama pranešant mandagiai, paprastai, ramiu balsu. Bausmė turėtų būti netinkamo elgesio pasekmė, o ne žeminimas. Svarbu nepamiršti ir paskatinimo, kai vaikas gerai elgiasi, pagirti jį už gerus darbus.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.