Tryliktą vasarą Pamario ženklai sustingsta juvelyriniuose ir kitokiuose menininkų darbuose, kuriuos jie sukuria Kintuose.
Kintų Vydūno kultūros centro kasmet organizuojamoje tradicinėje emalio meno laboratorijoje „Pamario ženklai“ šiemet kūrybinių minčių sėmėsi ir į emalio meno kūrybos ypatumus gilinosi aštuoni menininkai ir dvi jų atžalos.
„Čia sukurta tokia erdvė atitrūkti nuo buities, pažinti Pamario gamtą ir istoriją, prisikaupti idėjų ir kurti, kurti…“, – džiaugėsi dailininkai, šiemet kūrę tema „Kodas – vėtrungė“.
Emalio darbų kolekcija, jau 13 metų kaupiama Vydūno kultūros centre, šiemet vėl pasipildė naujais įdomiais kūriniais – jų jau priskaičiuojama gerokai daugiau nei 100.
Emalis liejamas jau 13 metų
Į laboratorijos uždarymą susirinkusiems kintiškiams ir žiūrovams iš toliau Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė priminė šios unikalios kūrybinės stovyklos 13-metę istoriją. 2003 metais Kintų Vydūno kultūros centras sumanė Kintuose atgaivinti Lietuvą garsinusius emalio meno kūrėjų plenerus, kurie buvo nutrūkę Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tada čia atvažiavusius dailininkus pasitiko 2 savaites trukęs lietus, gyventi teko vaikų poilsio stovyklos „Vėtrungė“ nameliuose. Bet net ir pajutę visu kūnu tikrąją Pamario gamtos stichiją dailininkai buvo sužavėti ir sakė, kad norėtų kurti čia, Vydūno kultūros centre.
Prireikė kelerių metų, kad kultūros centro pastatai būtų restauruoti, rekonstruoti. Sutvarkytame senajame ūkiniame pastate įrengti kambariai menininkams apsistoti, organizatoriai įsigijo naujos emalio lydymo įrangos, atsirado naujų erdvių eksponuoti itin vertingą emalio kūrinių kolekciją, kuri kasmet darosi vis gausesnė.
Kurėnu apiplaukė marias
„Pamario ženklai“ – plati kūrybos simpoziumų tema. Tad jau 10 metų laboratorijų dalyviams organizatoriai siūlo ieškoti Pamario ženklų konkretesne tema. Viena laboratorija buvo skirta Kintų bažnyčios ir mokyklos 300 metų jubiliejui, kita – Lietuvos tūkstantmečiui, dar kitais metais emalyje liejosi pagarbos ženklai Vydūnui, K.Donelaičiui, E.V.Berbomui. Vieną vasarą kūrėjai „statė“ tiltus, kitą – „siuvo“ sagas…
Šiemetinė tema „Kodas – vėtrungė“ skirta Lietuvos regionų metams paminėti. Pasak R.Tarvydienės, norėta išryškinti vieną iš unikaliausių Mažosios Lietuvos regiono simbolių – Kuršmarių vėtrunges. Jas Šilutės krašto žvejai dar vadino vėlukais. Tai buvo senųjų Kuršių marių laivų puošmena, iki šių dienų išlikęs unikalus etnokultūrinis krašto simbolis, menantis žvejų gyvenimo būdą ir papročius.
Su marių vandenimis dailininkai susipažino (daugelis – pirmą kartą gyvenime) kelionėje Kuršių marių pakrantėmis, kurias apiplaukė rusniškio Simo Knapkio atkurtu plokščiadugniu kurėnu ir aplankė žvejų bei laivininkų ekspozicijas Minijoje, Rusnėje, Drevernoje, Juodkrantėje, Nidoje. „Pajutome tą jausmą, kaip žvejai gyveno mariose. Kelionėje buvo visiškas štilis – būtume mariose siūbavę tris dienas… Gerai, kad kurėnas turėjo variklį…“, – juokėsi plenero dalyviai, dalindamiesi įspūdžiais.
Kintai – kaip Bora Bora
Po kelionės – dvi savaitės kūrybos, ir finalinėje ekspozicijoje išsirikiavo ir kruopščios miniatiūros, ir skulptūrinės kompozicijos, ir įvairių minčių keliantys avangardiniai kūriniai.
Tarsi sustabdyti filmo kadrai atrodo 20-ies plakečių virtinė, kurią sukūrė latvių dailininkas Juris Gagainis. „Visi darbai – apie jus: kaip jūs gyvenate, dirbate, švenčiate, ilsitės“, – sakė jis žiūrovams, komentuodamas savo darbus. O kolegos jam dėkojo už perteiktą patirtį, nes Juris daug metų dirba su techniniu emaliu.
Laboratorijos dalyviai džiaugėsi, kad įgrisusį šių metų liepos lietų ir šaltį išgainiojo dailininko Algimanto Grintalio iš Floridos atvežtas tikras vasariškas karštis. Ne pirmą kartą Kintų emalio plenere dalyvaujantis Algimantas dėkojo Lietuvai ir kintiškiams už galimybę kurti šiame žavingame kampelyje, kurį jis pavadino visame pasaulyje žinomu natūralaus grožio sinonimu – Bora Bora (tai – ypatingo grožio sala Polinezijoje).
Jauną dailininkę Viktoriją Venckutę R.Tarvydienė pristatė kaip ką tik pakilusią nuo studijų suolo – mergina prieš mėnesį atsiėmė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto diplomą. Viktorija savo darbe užkodavo dviejų savaičių potyrius pirmą kartą pamatytame Pamario krašte. „Buvo labai įdomu, gražu. Noriu čia grįžti“, – sakė ji.
Tėvų kūryba užkrėtė ir vaikus
Projekto koordinatorės Aušros Mačiulaitienės kūrinys „Morzės abėcėlė“ simblizuoja žinią, kuri tarsi Morzės abėcėle pasiųsta lekia per pasaulį pasakodama apie kraštą, vėją, marias. „Visi mes nešame žinią, kurią sudėliojame iš įvairių elementų kaip iš Morzės abėcėlės signalų“, – aiškino savo kūrinio idėją AUšra.
O jos ketverių metų sūnelis Benas, žiūrėdamas kaip kuria mama, vartydamas knygelę apie vėtrunges, panoro pats ką nors padaryti. Ir sukūrė, jo žodžiais tariant, „Širšių gaudyklę“.
Laboratorijoje dalyvavo dar viena šeima – Neringa Poškutė, Albinas Jukumas ir jų sūnelis Aleksas. Albinas prisipažino, kad niekada nebuvo turėjęs tokių puikių kūrybinių atostogų kaip Kintuose. Pirmą kartą mūsų krašte atsidūręs meninės kalvystės meistras sakė negalėjęs nė svajoti apie tokius įspūdžius, kokius čia patyrė. Besikeičiančios kelionių ir vėjų kryptys, sustojimų punktai atsispindi jo kalviškoje skulptūrinėje kompozicijoje.
Neringos kūrinys – žmonės, kurie nuolat juda – susirinko, keičiasi, skiriasi ir vėl susitinka. Autorė sakė norėjusi įamžinti tokią skirtingą ir tokią įdomią kūrėjų komandą, kurią šiemet subūrė projekto organizatoriai.
O vienuolikametis Aleksas pasakojo, kad stebėdamas tėčio darbą, dėliojo atlikusias detales, ir išėjo laivas. Papuoštas emaliu, jis puikiai atitiko šių metų laboratorijos temą ir papildė kūrinių ekspoziciją.
Simpoziumas reikšmingas visai Lietuvai
Šilutiškė juvelyrė Karina Kazlauskaitė, Norvegijos dailininkų sąjungos narė, irgi pirmą kartą kūrė Kintuose. Ji savo įspūdžius „užkonservavo“ trilitriniuose stiklainiuose ir džiaugėsi nerealia patirtimi, nuostabiais žmonėmis ir žaviais sutiktais žmonėmis. Paprašyta pakomentuoti savo kūrinius, Karina pacitavo Vydūną: „Dailės veikalai kuriami ne supratimui, o pajautimui“.
Emalio kūrybos guru vadinama garsi Lietuvos juvelyrė Marytė Dominaitė – Gurevičienė ne pirmą kartą Kintuose dalijasi patirtimi su jaunais dailininkais. Ji džiaugėsi, kad laboratorija jau 13 metų gauna finansavimą iš rajono Savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos. „Džiugu, kad valdžia supranta šio simpoziumo unikalumą, reikšmę visos Lietuvos kultūrai“, – sakė žymi dailininkė.
Puikiai šią kūrėjų stovyklą ir jos rezultatą – įdomią emalio meno ekspoziciją – įvertino menotyrininkė Danutė Zovienė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė. „Žaviuosi tuo, kas vyksta Kintuose, kad kaupiama tokia unikali emalio meno kolekcija. Emalis – nepaprasto spektro raiška, todėl kiekvienas kūrinys kelia įvairiausius jausmus“, – sakė menotyrininkė.
Augins pasėtą kūrybos sėklą
Po dailininkų darbų pristatymo žiūrovų ir kūrėjų laukė Kintų bažnyčioje surengtas M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo inicijuotas koncertas „Širdis pilna ugnies“. Pasak Vydūno kultūros centro direktorės R.Tarvydienės, tokį romantišką ir nostalgišką koncertą fondo direktorius Gintautas Ivinskas tikriausiai parinko todėl, kad pats jaučia nostalgiją Pamario kraštui, nes yra kilęs iš Suvernų.
Tai buvo romansų ir lyrikos vainikas – lietuviškų romansų karaliaus Aleksandro Kačanausko ir kitų kompozitorių romansai, lietuvių poetų lyrika, kuriuos atliko aktorė Virginija Kochanskytė, dainininkė Giedrė Zeicaitė ir pianistė Renata Krikščiūnaitė – Barcevičienė.
„Kūrybos sėkla – pasėta. Svarbu iš jos užauginti puikų rezultatą“, – atsisveikindami menininkai kartojo A.Grintalio žodžius.