Emilija Drapkinaitė: „Šokis tapo mano meditacija“

Šilutės meno mokykla buvo pirmoji vieta, kurioje susipažinau su šokio menu, mokiausi žengti taisyklingai pirmuosius šokio žingsnelius, įgijau pagrindinių choreografijos žinių: išmokau ne tik grakščios laikysenos, bet ir sužinojau, jog plastika, vaidyba ir šypsena yra svarbiausi šokėjo atributai sukantis scenoje.

Emilija Drapkinaitė teigia, kad Meno mokykloje ugdėsi jos saviraiška ir kūrybingumas.

Bėgant metams, Meno mokykloje kartu su šokiu augau aš pati. Čia ugdėsi mano saviraiška ir kūrybingumas, čia šokis tapo savotiška mano meditacija. Todėl šiandien ir esu apsisprendusi savo ateitį sieti su šokio pasauliu.

Gražių ir įsimintinų akimirkų per septynerius mokymosi Šilutės meno mokykloje metus buvo tikrai nemažai, todėl labai sunku sukonkretinti. Galiu drąsiai teigti, jog labiausiai žavėjausi ir ilgesingai tebesižaviu žygiavimais kartu su Šilutės pučiamųjų fanfariniu orkestru „Pamarys“, dalyvavimu tarptautiniuose orkestrų festivaliuose, miesto šventėse. Nepasimiršta Lietuvos dainų ir šokių, Mažosios Lietuvos dainų šventės, atmintyje išliko ir kelionės į užsienį, ir konkursai, ir įprastos repeticijos.

55-erių metų Meno mokyklos jubiliejus – tik brandos pradžia, tad kopiant į ilgaamžiškumo viršūnę prireiks dar ir kantrybės, ir stiprybės, ir išmonės! Viso šito linkiu kiekvienam Šilutės meno mokyklos mokytojui ir mokiniui. Ir visiems jiems kartu – ilgo gyvavimo, sėkmės, šlovės ir darnos!