Emilija norėjo sesutės, o autorė – kad tėvai atsigręžtų į vaikus

grigoniene knygaAr žinote, kaip pasaulį suvokia šešiametis jūsų vaikas? Kas jam kelia nerimą, abejones, kas džiugina ir suteikia laimės?
Vaikystės jausmus, aplinkos ir žmonių santykių pažinimo kelią padės prisiminti nuoširdumu spinduliuojanti pagryniškės pedagogės Vilmos Isevičiūtės – Grigonienės nauja novelių knygelė „Aš norėjau sesutės“.

Pasak leidyklos „Gimtasis žodis“ vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Stanelio, autorės rankraštis pasirodė esantis itin šiltas, meniškai įtikinantis, neprikišamai pamokantis, gyvenimiškos situacijos aprašytos vaikui suvokiamu lygmeniu ir vertos skaityti visai šeimai. Todėl leidykla nusprendė prašyti Kultūros rėmimo fondo finansinės paramos knygelei išleisti. Fondo ekspertai taip pat pripažino meninę ir didaktinę V.Isevičiūtės kūrybos vertę, tad skaitytojus pasiekė itin patraukli 2000 egzempliorių tiražu išleista knygelė „Aš norėjau sesutės“.

Naujoji knygelė šildo širdis

„Gera pasidžiaugti, kad Šilutė turi dvi talentingas kuriančias pedagoges: Ireną Arlauskienę ir Vilmą Isevičiūtę – Grigonienę. Nors niekatros nesu mačiusi, užtat skaičiau puikios jų kūrybos, o V.Isevičiūtės rankraštį „Aš norėjau sesutės“ palydėjau iki knygos.

Jau skaitant pirmuosius puslapius ėmė šilti širdis: na, kadgi nebetenka matyti tokių tekstų! Tiek subtili ta pasakotoja – taip švelniai, tarsi pasislėpusi už nugaros, stebi pasaulį, kur mergytė gyvena, ir komentuoja mums, neregiams suaugusiesiems, viską, ką ji mato, kur eina, ką galvoja. Kad ir toks epizodas, kaip Emilija susipažįsta su trimis kaimynais berniukais per tvorą, kaip jie kartu paskui stato karaliaus pilį ir prireikus vandens vienas, nusismaukęs kelnytes ir kažką iš jų išsitraukęs, ima leisti vandens srovelę į smėlį. O kur kiti įvykiai, aprašyti šmaikščiai ir juokingai ar iš rūpesčio suraukta kakta: kaip kaimynų Džinė atsiveda šuniukų… iš savo pilvo, kaip mergytės plaukuose atsiranda „blindų“, kaip keistai smirdančiuose berniukų namuose ji valgo didžiausią skanėstą – riekelę juodos duonos staigiai pamerkia į šaltą vandenį ir spusteli į cukrų nešvarioje lėkštelėje.

Dar daug tokių „kaip, kaip“ būtų galima vardyti ir vardyti, bet norėčiau, kad ir jūs susidomėtumėt šia istorija, kaip mergaitė iš vienturtės tapo dviturtė.

Skaitytojai šypsodamiesi pirko knygelę rugsėjo pradžioje vykusioje „Sostinės dienų“ mugėje – ji buvo ką tik pasirodžiusi.

Tikiuosi, patiks ji ir Šilutės krašto tėveliams, seneliams ir tiems, kurie pažįsta autorę ar nori su ja susipažinti“, – „Šilutės naujienoms“ V.Isevičiūtės kūrybą komentavo leidyklos „Gimtasis žodis“ redaktorė Brone Vinevičienė, redagavusi šilutiškės rankraštį.

Beje, ką tik išleistą knygelę „Aš norėjau sesutės“ pagrindiniu prizu pasirinko portalas tavovaikas.lt, paskelbęs rašinių konkursą „3 priežastys turėti daugiau vaikų“. Autorė džiaugiasi, kad jos kūryba bus dovana šeimoms, atsidavusioms savo vaikams.

Pokalbis su autore

– Vilma, šilutiškiai, kurie domisi kraštiečių kūryba, turėjo galimybę skaityti tavo poeziją, spausdintą autorinėje knygelėje „Baltų debesų namai“, įvairiuose poezijos almanachuose. O dabar Lietuvos knygynuose (ir Šilutės knygyne) – tavo proza. Kaip gimė naujoji knyga?

– Aš šeimoje buvau visų mylima: tėtės, mamos ir 8 metais vyresnės sesers. Tai ji labai labai norėjo sesutės, ir aš augau apgaubta ypatingos meilės, šilumos, rūpesčio. Mama ir tėtis buvo mokytojai ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Atidūs, rūpestingi, linkę kiekvieną suprasti, ieškoti kompromiso. Ypač daug man davė tėtis, nuo mažų dienų padėjęs pamatyti ir išgirsti mane supančio pasaulio poeziją: besiskleidžiančio lapelio gležnumą, vabalėlio trapumą, netylančius gamtos garsus, dangaus begalines paslaptis. Jo pasakojimai užburdavo ne tik mane, bet ir visus mokinius – per jo pamokas visi klausydavosi tarsi užhipnotizuoti.

Kai bandau prisiminti, kokie buvo mėgstamiausi mano vaikystės žaislai, prisimenu tik knygeles. Iš pradžių jas padėdavo skaityti ir suprasti tėtis, vėliau nebeatsitraukiau pati.

Jau dveji metai, kaip nebeturiu tėtės. Po jo mirties kažkas traukte traukė rašyti, užfiksuoti jautriausias akimirkas, kurias man davė vaikystė. Tikriausiai, tėtės pasakotojo talentas padėjo ir man laisvai reikšti mintis.

Nebuvo jokio plano. Dėliojau įvairius prisiminimus. Ne tik iš savo vaikystės, bet ir vėliau matytus epizodus, kaip žmonės bendrauja su savo vaikais prie gydytojo kabineto, autobuse ar parduotuvėje. Epizodai susiklijavo į knygelę, kurią labiausiai skiriu ne vaikams, o jų tėveliams. Smagu būtų, kad visa šeima vakarais rastų laiko ją paskaityti, aptarti aprašytus mažos mergaitės gyvenimo įvykius, pasidalinti savo dienos įspūdžiais.

Keista matyti, kad kaip brangenybės vaikelio laukusi šeima vėliau su juo elgiasi kaip su daiktu: prabangiai aprengia, apipila skanėstais, užverčia kalnais žaislų ir nori, kad jis kuo mažiau lįstų į akis.

Norėjau, kad mano knygelę paskaitę tėvai suprastų, kaip svarbu su vaiku bendrauti, aptarti jo jausmus, baimes, nuostabas, padėtų surasti suaugusiųjų ir vaikų sąlyčio taškų.

– Esi pakankamai Šilutės rajone žinomas asmuo – Šilutės žemės ūkio mokyklos skyriaus vedėja Vilma Grigonienė. Tave pažįstantys klausinėja, kodėl „pasislėpei“ po Isevičiūtės pavarde?

– Sprendimas išleisti knygelę Isevičiūtės pavarde – dovana mano šeimai – šviesios atminties tėčiui Mečislovui Isevičiui ir mamytei Aldonai. Gaila, kad tėtis negali pačiupinėti šios knygelės, tačiau neabejoju, kad iš aukštai džiaugiasi ja.

Mano šeima įskiepijo man meilę knygai, gėriui, todėl net nekilo mintis pasirašyti ne tėvų duota pavarde.

Esu dėkinga Dievui už suteiktą kūrybos džiaugsmą. Dar negalėčiau gyventi be artimųjų, be knygų, be gamtos ir sąlyčio su žeme, su gamta. Esu gavusi skaudų likimo sprigtą – kovojau su sunkia liga, todėl žinau, kaip gyvenime nepaprastai svarbu turėti šeimą, draugų, jaukius namus.

– 1995 metais išleidai savo pirmąją poezijos knygelę. Daug kas laukė naujų eilių.

– Prieš keliolika metų į mano gyvenimą atėjęs rašymas – vienas didžiausių malonumų. Buvo poezijos periodas, dabar – proza.
Tačiau labai kritiškai žiūriu į savo kūrybą, todėl šį kartą ėjau kitu keliu. Manau, kad sudėti savo kūrybą į knygelę ir už savo pinigus ją išleisti gali daugelis. Norėjau, kad mano kūrybą įvertintų specialistai, todėl kreipiausi į solidžią leidyklą „Gimtasis žodis“. Džiugu, kad ji buvo priimta ir išleista parėmus Kultūros rėmimo fondui. Labai dėkinga dailininkei Deimantei Rybakovienei už šiltas iliustracijas, vaizdžiai papildančias mažosios Emilijos gyvenimo patirtis.

Savo naujos poezijos kol kas niekam nerodžiau. O mažosios Emilijos, vietoj sesutės sulaukusios broliuko, naujus gyvenimo atradimus jau spėjau surašyti. Galbūt kada nors išeis knygelės „Aš norėjau sesutės“ tęsinys.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.