„Emilio laiškas“ – šilutiškės įprasminta svajonė ir pirmas žingsnis link skaitytojo

igne zarambaite su mama 634640838103058020 nKovo pradžioje jau rašėme, kad  baigiamajame „Knygų mugės“ renginyje, į kurį kvietė labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ steigėjai Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis, nuskambėjo ir šilutiškės, jaunos kūrėjos Ignės Zarambaitės vardas.

Mergina pirmą kartą ryžosi dalyvauti Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse ir jos kūrinys „Emilio laiškas“ pateko tarp geriausiųjų – apdovanotas geriausio debiuto nominacija.

Kovo 11-ąją autorė vyko į Naisiuose (Šiaulių r.) surengtą oficialių apdovanojimų renginį. Sugrįžusi iš apdovanojimų ir spausdama simbolinę „Gandro“ statulėlę, Ignė prisipažįsta, kad dalyvavimas šiame konkurse – pirmas žingsnis jos svajonių mėnulyje.

„Iki tol buvo tik skrydis. Tiesa, taip pat įdomus, bet kartais sudėtingas, kupinas iššūkių, kliūčių, abejonių. Todėl džiaugiausi pajutusi po kojomis šiokį tokį pagrindą. Dabar tikriausiai bus drąsiau“, – sakė mergina.

Įspūdžiai iš Naisių

Šilutėje Ignė daugeliui yra pažįstama ne tik kaip kūrinio „Emilio laiškas“ autorė, bet ir kaip aktyvi sportininkė, moterų ir merginų futbolo klubo „Blizgės“ narė, aktyvi gyvūnų globėja, Šilutės F.Bajoraičio bibliotekos darbuotoja.

Savo pažįstamus Ignė maloniai stebina ir rankų darbo gaminiais – dekupažo technika dekoruotais daiktais.

Pokalbio metu Ignė neslėpė dar neišblėsusių įspūdžių, patirtų apdovanojimų ceremonijoje. Pasak šilutiškės, Naisiuose, 2015 metais tapusiuose Lietuvos kultūros sostine, ji lankėsi pirmą kartą, tad buvo įdomu iš arčiau susipažinti su šia gyvenviete. Mergina pripažįsta, kad  nežinančiam būtų sunku patikėti, jog tokiuose nedideliuose Naisiuose gyvenimas ir kultūra tiesiog verda.

Viešnagės metu šventės dalyviai vaikščiojo gražiomis Naisių apylinkėmis, pasigrožėjo po atviru dangumi įkurtais Baltų dievų ir Inkilų muziejais, sužinojo istoriją, išklausė, kokie Naisiuose įgyvendinami projektai. Šioje gyvenvietėje netrukus turėtų atsirasti įspūdinga Baltų arena, kurioje šiltuoju metų laiku bus rengiami festivaliai, koncertai, varžybos, o žiemą kvies nemokamas žiemos pramogų centras šeimoms.

Surengtoje šventėje Ignė kartu su kitais konkurso nugalėtojais buvo pakviesta atsiimti apdovanojimų, kuriuos įteikė vertinimo komisijos pirmininkas, literatūros kritikas Kęstutis Urba ir fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė. Nors fondo steigėjai A.Mamontovas ir R.Karbauskis renginyje nedalyvavo, tačiau visus dalyvius maloniai nudžiugino filmuotoje medžiagoje įamžintu savo sveikinimu.

„Emilio laiško“ sėkmė – iškeltos vertybės

Šilutiškė kūrėja mano, kad jos kūrinio „Emilio laiškas“ sėkmę turbūt nulėmė aprašomos temos: draugystė, užsispyrimas, neblėstanti viltis ir stebuklai.

„O stebuklus dažniausiai sukuriame mes patys“, – sako Ignė.

Ji stengėsi, kad Emilio istorijoje būtų tikroviškos situacijos, pokalbiai, emocijos. „Rašydama visada matau savo veikėjus ir stengiuosi, kad juos aiškiai, be didesnių pastangų įsivaizduotų ir skaitytojas“, – atviravo kūrėja.

Anot Ignės, netrukus bus žengtas pirmasis žingsnis link skaitytojo – Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse dalyvavusių laureatų kūriniai bus išleisti atskiromis knygomis, taip pat – ir „Emilio laiškas“. Pernai pirmosios vietos laimėtoja džiaugėsi 35 tūkstančiais savo knygos egzempliorių. Kitų laimėtojų darbų išspausdinta po 13 tūkstančių egzempliorių.

Šiemet žadama išspausdinti panašų tiražą. Tai – didžiuliai skaičiai. Knygos bus dovanojamos mokykloms, darželiams, bibliotekoms, bendruomenėms, ligoninėms, vaikų globos namams.

Pašnekovė neatmetė galimybės, jog kada nors ryšis pateikti leidykloms ir daugiau savo kūrinių.

Pasak šilutiškės, meilė kūrybai jai gimė dar mokyklos suole. Iš pradžių – rašiniai, aukštesnėse klasėse – poezijos ir prozos interpretacijos. Laisvu metu dažnai ant lapo išliedavo mintis, lūkesčius, aprašydavo matytus įvykius, vaizdus. Kai turėdavo laiko, bet po ranka nebūdavo popieriaus lapo, „rašydavo“ mintyse. Taip atsijungdavo nuo supančios aplinkos ir iškeliaudavo į fantazijos pasaulį.

Šiandien Ignės stalčiuje guli ir daugiau jos kūrybos. „Vieni bandymai galbūt išvys dienos šviesą, kiti – ne, bet su kiekvienu kūriniu stengiuosi tobulėti“, – sako I.Zarambaitė.

Laiko nešvaisto veltui

Vilniaus universitete Ekonomikos fakultete Ignė studijavo vadybą ir verslo administravimą, save jau yra išbandžiusi ne vienoje srityje: dirbo ir su nekilnojamuoju turtu, buvo ir rinkodaros specialiste, vyr. specialistė mokesčių inspekcijoje. Anot pašnekovės, visur patiko, tačiau, jei giliai širdyje kažkas ima kirbėti, negalima veltui švaistyti laiko.

„Į darbą žiūriu atsakingai. Ko imuosi, atiduodu tam daug laiko, minčių, pastangų. Todėl, manau, kad pasirinkta veikla, kuriai atiduodame didelę dalį savęs, turi patikti. Žmogus turi matyti savo darbuose prasmę. Man yra buvę ir priešingai: nors darbo rezultatai būdavo geri, bet kažkur viduje vis imdavo kažkas šnibždėti, o vėliau ir šaukte šaukti, kad esu ne čia, ne savo vietoje“, – atviravo Ignė.

Todėl šilutiškė iš Vilniaus sugrįžo gyventi į gimtąją Šilutę, ir šiandien ji nė minutėlei nesigaili taip nusprendusi.

„Darbe visada norėjau tobulėti ne tik kaip darbuotojas, tam tikros srities specialistas, bet ir kaip žmogus“, – sako Ignė.
Šiuo metu ji dirba Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyr. bibliotekininke kraštotyrai, ir jaučiasi save įprasminanti teisingai pasirinktoje aplinkoje.

Anot jaunosios kūrėjos, biblioteka – kultūros, žinių ir informacijos namai, tereikia norėti visa tai pasiimti. Čia žmogus gali ne tik pats tobulėti, bet ir padėti tobulėti kitiems: skaitant knygas, dalyvaujant kultūros renginiuose, edukaciniuose užsiėmimuose.

Jausmas, kai negali nekurti

Jaunoji rašytoja Ignė sako, jog kūryba – tai minčių, emocijų išraiška, santykis su aplinka ir pačiu savimi, būdas atitrūkti ir pakilti virš kasdienybės. Ji netiki, kad žmogus negali skraidyti: jis skraido kurdamas.

„Kūryba – tai būdas sukurti naują pasaulį ir jo gyventojus, kurie iki tol neegzistavo“, – sako mergina, kuri su savo išgalvotais veikėjais liūdi, džiaugiasi, susigyvena su jų aplinka.

Baigusi rašyti ir užvertusi paskutinį lapą, Ignė ima ilgėtis aprašytų personažų, tačiau jai gera žinoti, kad bet kada gali susitikti su savo kūrinių herojais – tereikia prisėsti ir sukurti naują istoriją.