Teigiamai į šį klausimą buvo atsakoma dar prieš metus, nes viena gražiausių Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčių Plaškiuose ne vieną dešimtmetį griuvo. Jos nesaugojo, o kaip tik stengėsi kuo labiau išniekinti sovietinė valdžia. Rūpesčio ir pagalbos ji nesulaukė ir nepriklausomos Lietuvos laikais.
Taip buvo iki šio pavasario.
Kovo 31 dieną būrys entuziastų, susibūrusių į Plaškių bažnyčios atkūrimo bendriją (PBAB), surengė visuotinį susirinkimą ir sudėliojo gaires, kaip būtų galima išsaugoti šį unikalios architektūros statinį ir paversti jį lankomu kultūriniu – dvasiniu objektu.
Štai kaip susirinkimo įspūdžius aprašė PBAB narys, vilnietis Algirdas Šveikauskas.
Ar įvyks bažnyčios prisikėlimo stebuklas Plaškiuose?
Kai aš atvykstu į Plaškius, mane apima kažkoks keistas ilgesys ir savotiškas nusivylimas: buvo TOKS kaimas, ir koks jis dabar sunykęs ir beviltiškas. Dilgėlynai, kažkokie balti milžiniški siloso ritiniai suversti, kaip pakliuvo, aplink – apgriuvę, nebenaudojami pastatai ir, dar liūdniau – beviltiškai griūvanti gražuolė buvusi liuteronų bažnyčia.
Tas jausmas dar labiau smelkia širdį, kai sužinai, kad paskutiniojo karo metu bažnyčia ir pats kaimas nedaug nukentėjo. Aišku, lietuvininkai paliko savo namus, pabėgo į Vakarus, ir tada… Tada, sovietmečiu, prasidėjo tai, ką mes matome šiandieną.
PBAB susirinkime pamačiau, kad turime tiek daug romantiškų entuziastų, manančių, kad galima antrą kartą įbristi į tą pačią upę, – atgaivinti Plaškius, kadaise bene gražiausią kaimą tarp Rusnės ir Pagėgių, ir dar daugiau – pradėti viską nuo bažnyčios atstatymo.
Tai va, tokie romantiški ir pilni ryžto senesni ir jaunesni, ir visai dar jauni ir susirinko kovo 31-ąją Stoniškių seniūnijoje ir įkūrė bendriją, kuri rūpintųsi bažnyčios atstatymu. Viskas buvo atlikta taip, kaip ir turi būti: išrinkta valdyba, jos pirmininkas, surinktas nario mokestis pirmosioms išlaidoms padengti, atidaryta banke sąskaita. O ko daugiau reikia?
Nors apskritai optimizmo man niekada netrūko, bet šįkart buvau skeptiškas šiuo klausimu. Bet kai prasidėjo diskusija, sakyčiau, gana konstruktyvi, mano nuotaika pagerėjo.
Pirmiausia, buvo padarytas teisingas žingsnis – atsisakyta kalbų apie tai, ką mes darysim toje bažnyčioje, kai mes ją atstatysim. Tikrai nelogiška, ar ne? Taigi eisim melstis į tą bažnyčią. Ar tai nėra pakankamai rimtas pagrindas tam, kad atstatytume Plaškių kaime bažnyčią?
Jauni žmonės šiais laikais gali būti romantikai, bet jie moka ir skaičiuoti, kiek ta „romantika“ gali kainuoti.
Jaunas architektas Aurimas Širvys labai suprantamai ir profesionaliai visiems išaiškino, kas turi būti atlikta nedelsiant.
1) Įvertinti pastato techninę būklę pasitelkiant najoviškiausią įrangą, kuria galima tiksliai nustatyti silpniausias pastato vietas.
2) Suskirstyti atstatymo darbus į dvi grupes:
a) labiausiai pažeidžiamų pastato dalių konservavimas siekiant sustabdyti tolesnį eižėjimą ir koroziją,
b) naujos stogo dangos uždėjimo problemos – sijų, gegnių ir mūro tvirtumo tyrimai.
Tai ir buvo tas momentas, kai aš patikėjau, kad gal tikrai mes galime padaryti tai, kas beveik neįmanoma. Bet yra vienas „bet“: kiek visa tai kainuos, nepagražinant ir savęs viltingai neapgaudinėjant?
Į šitą klausimą nebuvo atsakyta, nors jaunas verslininkas, rodos, dirbantis Vokietijoje, manau, mokės paskaičuoti ir… Tada arba mes visi aiktelėsim, ir mūsų entuziazmas ir viltys žlugs, arba ne. Pagyvensim – pamatysim.
Pagaliau, yra dar dvi išeitys.
A) nugriauti bažnyčią ir iš tų plytų atstatyti Šv. Jono liuteronų bažnyčią Klaipėdoje. Tai irgi kilnus tikslas, nesiginčykit.
B) užkonservuoti bažnyčios griuvėsius taip, kokie jie yra dabar, apauginti vijokliais, idealiai sutvarkyti aplinką, ir turėtume romantišką griuvėsį, kokių yra labai daug Anglijoje. Po Kromvelio nusiaubimo visi vienuolynai liko tik griuvėsiai… Šiandien jie tokie simpatiški, ypač pavasarį, kai pražysta geltoni narcizai…
Todėl nusiminti priežasties nematau. Pradžia padaryta. Gal kiek ir pavėluotai, bet ji yra. Dabar šią gerą žinią belieka pranešti Mažosios Lietuvos žmonėms, esu tikras, kad visi kas tik gyvas prisidės, kad bažnyčios prisikėlimo stebuklas įvyktų.
Plaškių bažnyčios atstatymo bendrijos informacija
Visuotiniame Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos susirinkime bendrijos steigėjai Viktor Bergner ir Gintautas Stančaitis pristatė veiklos tikslus. Buvo išrinkta bendrijos valdyba, kuri atstovaus įvairių interesų grupėms (bažnyčios, gyventojų, politikų). Bendrijos ir valdybos pirmininku išrinktas ūkininkas iš Rukų kaimo Viktor Bergner, valdybos nariai: Stoniškių seniūnas Gintautas Stančaitis, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios (LELB) administracijos atstovas Gintaras Šiaudinis (Vilnius), Plaškių kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Bardauskienė, istorikė Roza Šikšnienė (Šilutė), architektas Aurimas Širvys (Vilnius), bendrijos narių iš Vokietijos atstovas Normann Baltrusch.
Valdyba išrinkta vienbalsiai 2 metų kadencijai. Vienbalsiai nutarta bendrijos finansinius reikalus patikėti buhalterinei įmonei. Revizoriumi buvo išrinktas Kestutis Gedminas, interjero architektas, gyvenantis Pageldynės kaime (Pagėgių sav., Stoniškių sen.).
Susirinkime buvo keliamas klausimas, kaip bendrija galėtų bendradarbiauti su LELB administracija, kad būtų galima Plaškių bažnyčios pastatą gelbėti nuo tolesnio griuvimo ir ją atstatyti.
2016 metų lapkritį LELB konsistorija sudarė komisiją Plaškių bažnyčiai gelbėti. PBAB visuotiniame susirinkime dalyvavo šios komisijos nariai ir komisijos pirmininkas, kunigas Valdas Miliauskas. Jis pritarė bendrijos tikslams, pažadėjo tarpininkauti derantis su LELB dėl laikino Plaškių bažnyčios pastato perdavimo PBAB ir pabrėžė, jog būtina pasirašyti susitarimą.
Buvo išsamiai diskutuojama dėl bažnyčios pastato naudojimo dvasinei ir kultūrinei reikmėms. Gavus pirmuosius įnašus, bus atliktas pastato lazerinis skenavimas, tuo pačiu – ir bažnyčios pastato laikančiųjų konstrukcijų įvertinimas. Vasarą, vėliausiai – rudenį, pastato stogą būtina uždengti laikina danga, nes dalis stogo jau įgriuvo.
Sukaupus visus bendrijos narių siūlymus bus parengta Plaškių bažnyčios pastato naudojimo koncepcija ir pristatyta visuomenei.
Plaškių bažnyčios atstatymo bendrija atidarė banko sąskaitą ir ją viešai skelbia, kviesdama paaukoti bažnyčios atstatymui. Piniginės aukos priimamos tik pervedimu į sąskaitą. Bendrija nepaprastai dėkinga visiems aukotojams.
PBAB sąskaita atidaryta SWED banke, sąsk. nr.: LT 48 7300 0101 5166 1311. Banko kodas: BIC-HABALT22.
Visus bendrijos veiklos žingsnius galima stebėti „Facebook“ puslapyje „Plaškiai“.
Norint gauti daugiau informacijos, prašome skambinti mob. tel. 8 682 31178 (PBAB) valdyba.
Plaškių istorija
Plaškiai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, Gėgės dešiniajame krante, prie Nemuno atšakos Rusnės.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Plaškių kaimas paminėtas XVI a.
Didysis maras (1709-1711 m.) sunaikino daug Plaškių kaimo gyventojų. 1735 m. nuo žaibo sudegė bažnyčia, netrukus iš lauko akmenų sumūryta nauja – 22 m ilgio ir 11 m pločio) ir greta jos – medinė varpinė. Nuo XVIII a. vid. prie bažnyčios įkurta parapinė mokykla.
1785 m. Plaškių kaime buvo 32 sodybos. XVIII a. pabaigoje pro Plaškius ėjo svarbus Prūsijos karalystės vieškelis Tilžė – Žemaitkiemis – Klaipėda, veikė žemdirbių ir žvejų turgus.
1897 m. nugriauta senoji bažnyčia ir per 3 metus jos vietoje pastatyta kita. Naujasis statinys buvo romaniškojo stiliaus, didesnis, iš raudonų plytų (jos visos buvo atvežtos Gėgės upe baržomis). 50 metrų bokšte buvo du varpai, o ant bokšto – 3 m metalinis kryžius. Bažnyčia parapijos bendruomenei kainavo labai brangiai – net 72 tūkstančius markių.
XX a. pradžioje Plaškių kaime buvo apie 55 sodybos su 150 pastatų, 457 gyventojais (34% – lietuvininkų). Plaškių kaimo branduolį sudarė teritorija šalia Gėgės: bažnyčia su šventoriuje buvusiom kapinėm, klebonija, kunigų našlių namai – prieglauda, mokykla. Nuo jų į vakarus buvo padrikai išsidėsčiusios apie 10 pievininkų, žvejų sodybų, į rytus – prieplauka, turgaus aikštė, užeiga – viešbutis, karčema ir kt.
Nuo bažnyčios į šiaurę buvo antrosios kapinės ir apie 30 laukininkų viensėdžių, prie Žemaitkiemio ir Stoniškių kelių sankryžos – apie 10 mažų ir vidutinių amatininkų bei daržininkų sodybų.
Tuo laiku Plaškių kaimo plotas buvo 515,9 ha; kunigai valdė 20 ha dirbamos žemės ir 71,33 ha pievų, kunigų našlių namai – prieglauda – 20 ha dirbamos žemės, mokykla – 2 ha sklypą.
Tarpukaryje Plaškiuose buvo valsčiaus centras, paštas, turgus, kelios parduotuvės, amatų dirbtuvės, laivų prieplauka, pradinė mokykla. Mokykloje pamokos vyko vokiečių kalba. 1936 m. mokėsi 65 mokiniai (visi – vokiečių tautybės). Plaškiuose pagrindiniai keliai ir centrinė aikštė buvo išgrįsta akmenimis.
Po II pasaulinio karo Plaškių kaime nebeliko vietos gyventojų. Kaimo pastatai nuo karo nenukentėjo.
Sovietmečiu Plaškiai buvo Stoniškių tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė, priklausė Stoniškių apylinkei.
Plaškių kaime veikė Stoniškių tarybinio ūkio skyrius, pradinė mokykla, parduotuvė, polderio siurblinė, žolės miltų gamybos agregatas (buvo didžiausias net visoje Sovietų sąjungoje) ir kt.
Kultūrinis paveldas buvo niokojamas. Šiaurinėje kaimo dalyje, prie kapinių, pastatyta didelė karvidė, bažnyčioje įrengtas pieno priėmimo punktas, vėliau – sandėlis, šventoriuje buvusios senosios kapinės paverstos šiukšlynu ir t.t.
Iš daugiau kaip 150 prieškarinių pastatų 1992 m. Plaškių kaime tebuvo likę tik 41.
Dabar Plaškiuose gyvena apie 100 žmonių. Kaimas yra pamėgtas žvejų mėgėjų bei turistų. Yra baltųjų gandrų kolonija (Rusnės pakrantės tuopose – 16 lizdų), užkonservuota siurblinė. Išlikę apleisti senieji pastatai: bažnyčios, dviejų klebonijų (senosios ir naujosios), mokyklos, užeigos – viešbučio, karčemos ir kt.
