Ar daug reikia, kad mūsų apylinkės, visas mūsų kraštas taptų gražesnis? Pasirodo, visai nedaug – tereikia entuziazmo. Jei jo yra, tada jau ir idėjų, ir laiko, ir jėgų atsiranda.
Taip tvirtina Švėkšnos seniūnijos Žagatpurvių kaime gyvenantis Eugenijus ŠULDEKOVAS. Prieš keliolika metų iš Klaipėdos į atokų mūsų rajono kaimą atsikėlęs jaunas vyras kaip tik to entuziazmo ir nepristigo. Pasidairęs po apylinkes greit sumetė, jog labiausiai jo rankų prisilietimo laukia apleistos senosios kaimo kapinaitės. Ir niekam nieko nesakęs ėmėsi darbo.
„Jei ne aš, tai kas daugiau?..“ – tokia nuostata besivadovaujantis vyras sako, kad jei kiekvienas iš mūsų sutvarkytume bent menką kampelį, kokiame gražiame krašte mes gyventume!
Augo kaimas, plėtėsi ir kapinaitės
Lenta greta Žagatpurvių kaimo kapinaičių byloja, kad čia laidota nuo 1831-ųjų. Bet Eugenijus nepatingėjo pasirausti net po Vokietijos sostinės Berlyno bibliotekos archyvus, o ten aptiko informacijos, jog pirmieji namai Žagatpurviuose išdygo ir pirmieji 6 gyventojai užfiksuoti gerokai anksčiau – net 1736-aisiais. Tie metai ir kaimo pradžia įvardijami. „Vadinasi, tuomet čia turėjo atsirast ir pirmosios kapavietės“, – svarsto Eugenijus.
Kaimo pavadinimas, anot E.Šuldekovo, kilo iš kuršių kalbos – išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia „pelkių šarka“. Kapinaitėse tėra tik vienas lietuviškai užrašytas antkapis – ant moters kapo, visi kiti – su vokiškais užrašais.
Slenkant dešimtmečiams ir šimtmečiams kaimas plėtėsi, o archyvai teigia, jog prieš 100-metį Žagatpurviuose jau gyveno apie 300 žmonių. Kaimas buvęs labai gyvas, gyvenimas čia virte viręs, nes čia pat – Lietuvos ir Vokietijos pasienis. Manoma, kad čia ir kontrabanda klestėjo.
Plėtėsi ir kapinaitės. Vietiniai jas mūro tvora įrėmino, o trūkstant vietų dar ir rezervinį žemės plotą išsivalė, miško medžius iškirto, vielos tvora aptvėrė. Bet to rezervo, matyt, neprireikė, nes jis ir šiandien tebėra tuščias.
Ir kaip prireiks, jei per kaimus žengiant civilizacijai, vietinių vis mažėjo, kol galiausiai šiandien kaime beliko vos 5 sodybos su dviem dešimtimis gyventojų.
Kasdien skiria valandą ar dvi
Nyko ir kapinaitės: žole ir krūmais užžėlė kapavietės, žemė kone visai palaidojo akmenų mūro tvorą, o jos vietą paslėpė velėna, vietiniai ar atvykėliai (kas dabar žino?) ilgapirščiai išnešiojo dailesnius antkapius ir kryždirbystės darbus. Įžengęs į kapinaites greit supranti – jos buvo virtusios paprasčiausiu šabakštynu.
Nieko bendra ir jokių giminystės ryšių su Žagatpurviais neturintis ir nė vieno artimo žmogaus čia nepalaidojęs E.Šuldekovas sako, jog kartą jam tiesiog suskaudo širdį matant, kaip nuo žemės paviršiaus nyksta tokios senos kapinaitės. Nutarė darbo imtis pats, nors darbo stygiumi namą statantis vyras tikrai skųstis negalėjo.
Kasdien po valandą ar dvi – tokį pažadą sau davęs Eugenijus tiek laiko kapinaitėms kasdien ir atranda. Tuomet mina dviračiu pamiškėn ir imasi darbo, už kurį nei pinigų, nei padėkų niekas jam nedalija. Kartais dar ir savo 14-metę dukrą bei 16-metį sūnų į darbą įtraukia.
Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, „Šilutės naujienų“ žurnalistę palydėjęs į vieną atokiausių seniūnijos pakraščių, vis svarstė, kad jei daugiau tokių rūpestingų žmonių kaip Eugenijus jo krašte būtų, koks tvarkingas po metų – kitų būtų tas kraštas?..
Užsienis padėjo suvokti gimtinės vertę
Tiesą sakant, Eugenijui tos padėkos menkai ir reikalingos, ne dėl jų vyras darbus pradėjo.
„Ilgiau gyvendamas šioj žemėj supranti, kad ne tik sau viską turime daryti. Ką nors savo kraštui naudinga norisi nuveikti“, – sako vyras. Geriausiai tai supratęs, kai 9 metus praleido užsienyje – ilgesys labiausiai padėjęs suvokti, jog nieko brangesnio nei gimtinė šioje žemėje mes neturime.
Iš miško Eugenijus jau atkovojo gal pusę kapinaičių mūro tvoros, iškirto krūmus, aptvarkė kapavietes, nubaltino kelis antkapius, įrengė net laiptelius. Sako, kad darbo dar ir liko labai daug: planuoja iš cemento išlieti naujus antkapius vietoje visai sunykusių, senus ir naujuosius nubaltinti, o ir antrąją tvoros pusę dar teks iš po žemių išvaduoti.
„Po kelerių metų čia bus labai gražios kapinės“, – pažada Eugenijus.
Sužinojęs apie žagatpurviškio iniciatyvą, pagalbą jam pažadėjo ir Švėkšnos seniūnas A.Šeputis.
Ir vienas gali daug
Kad Eugenijus – ne iš tų žmonių, kurie tik duona sotūs, įsitikiname ilgiau pasikalbėję. Vyras dar 2 kartus per savaitę suvažinėja Šilutėn, mat čia lanko dziudo treniruotes klube „Kumikata“. Neseniai iš varžybų Marijampolėje jis parsivežė sidabro medalį.
Užklaustas, ar čia jau visa jo veikla, toliau vardija fotografavimą ir tapymą. 2010-aisiais jis jau buvo surengęs savo pirmąją tapybos darbų parodą „Užmerktom akim“ Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.
Fotoparodai dar tik ruošiąs darbus, bet seniūnas A.Šeputis jau irgi ragina jį parodyti plačiajai visuomenei fotografijose užfiksuotas akimirkas.
„Kiti žmonės daugiau sugeba“, – kukliai sako E.Šulddekovas ir vardija tuos, į kuriuos pasižiūrėjus, jam kyla noras dar labiau judėti į priekį. Tie pavyzdžiai Eugenijui yra kalvis iš Vilkyčių Darius Vilius ir klubo „Kumikata“ vadovas Rimvydas Lukošius. Jų energija ir noras daryti tai, kas turi išliekamąją vertę, labiausiai užkrečia Eugenijų.
„Ir vienas žmogus gali daug padaryti, reikia tik mažiau dejuoti, rečiau ant valdžios burnoti, o imtis darbo“, – lyg ir palinkėjimą mums visiems išlydėdamas iš Žagatpurvių išsako Eugenijus.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.