Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografę Admą BALTUTIENĘ pirmiausia ne pamatai, o išgirsti. Kaip upelis srūvančia greitakalbe moteris žeria žemaitiškos išminties perlus tokiu greičiu, kad ne viską spėji galvon įsidėti ar pasižymėti.
Bet to, ką ji pasakoja, paklausyti verta. Per namus vaikščiodama ir senolius kalbindama ne vieno meno kolektyvo vadovė sukaupė itin vertingų žinių apie gimtąjį kraštą – žemaitiškąją Žemaičių Naumiesčio seniūniją.
„Man svarbiausia visa tai, ką sužinojau, perteikti žmonėms, kad stalčiuose medžiaga nedūlėtų“, – svarbiausią etnografinio darbo akcentą atskleidžia Grygališkės kaimo gyventoja.
Tiesa, rinkti duomenis apie gimtą kraštą ir rengti įvairias edukacines programas A.Baltutienei buvo lemta ne iš karto.
Su vyru – nuo vaikystės
Nežinia, kaip žinomos etnografės gyvenimas būtų pasisukęs, jei ne likimo vingiai.
Juokdamasi A.Baltutienė pasakoja, kad po chorvedybos mokslų būtų Šakiuose likusi ir iš karto nuosavą butą turėjusi. Gavo paskyrimą dirbti solfedžio mokytoja, tačiau ir darbo, ir gyvenamojo ploto teko atsisakyti.
„Et, nepasisekė…“, – rankomis tik sumosavo pašnekovė. Tačiau tuoj pat prisipažino tokio žingsnio nesigailinti ir jei būtų galima gyvenimą rinktis dar kartą, viską pakartotų iš naujo.
Į tėviškę – Grygališkes – Adma grįžo sunkiai susirgus mamai. Dukrai norėjosi mamai sunkiu metu būti šalia. Po pusmečio mama pasveiko, o Adma taip ir liko gimtuose kraštuose.
Net ir vyrą iš to pačio kaimo „susižvejojo“. Tiesa, ilgą laiką į jį tik kaip į draugą žiūrėjo. Kartu smėlį dėžėje kapstęs berniukas, net ir užaugęs į rimtą kavalierių, atrodė esantis per daug arti namų.
„Daugelis turbūt galvojom, kam reikia vyro iš savo kiemo? Ilgai nesupratau, kad būsimasis į mane įsižiūrėjęs. Kaip gali galvoti, kad kaimynas tavęs nori?“, – šypsodamasi klausė A.Baltutienė.
Būsimasis vyras rankų nenuleido: Admą į šokius nuveždavo, iš jų parveždavo. Kieto būdo žemaitė už tokias paslaugas skolinga neliko – padėdavo vaikinui panoms laiškus rašyti, atvirukus gražiai užrašydavo.
O vieną dieną akys tarsi atsivėrė – kur geresnį beras, kai atkakliai jos dėmesio siekiantis vaikinas gali būti ne tik mylimasis, bet yra ir pats geriausias draugas.
Teko dirbti ir už Atlanto
Pora susituokė. Tačiau gimus dukrytei po kiek laiko atsitiko nelaimė. Viešėdama pas močiutę kaime mergaitė netyčia įkrito į karšto viralo puodą ir nudegė net 50 procentų kūno.
A.Baltutienei teko mesti darbą Šilutės „Drobės“ fabrike (čia vadovavo saviveiklininkams), kad visą dėmesį galėtų skirti mažylei.
Po dvejų metų Žemaičių Naumiestyje moteris atsidarė kanceliarinių prekių parduotuvę, kurią išlaikė net 5 metus. Vėliau ieškoti geresinio gyvenimo išvyko į Ameriką, kur jau gyveno brolis. Lietuvių bendruomenei rekomendavus, gavo darbą Santa Klavos 5 žvaigždučių viešbutyje.
„Iš pradžių ten dirbau valytoja. Bet jei turi proto ir mokaisi, gali sparčiai kilti karjeros laiptais ir aukščiau. Labai greitai ėmiau dirbti kambarine“, – pasakojo A.Baltutienė.
Kad bent kiek praskaidrintų sielą nuo šešias dienas trunkančio kambarių tvarkymo, sekmadieniais Adma, kaip ir daugelis lietuvių, eidavo į bažnyčią. Ten lietuviškų dainų mokydavo lietuvių vaikus.
„Kartais ir vieni pas kitus į namus rinkdavomės padainuoti. Toli nuo gimtų namų nostalgiją tokiu būdu vaikydavom. Po mišių neskubėdavom namo skirstytis“, – prisiminė A.Baltutienė.
Grįžusi iš svečios šalies Adma Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Darbo nėra, vaikas -studentas, pinigų reikia… Moteris ir vėl pakėlė sparnus kelionei už Atlanto – šįkart į Niujorką, kur prižiūrėjo vienos šeimos vaikus.
Vadovauja folkloro kolektyvams
Tik grįžusi gimtinėn A.Baltutienė gavo pasiūlymą, kuris paskatino ją imtis plačiau domėtis etnografiniais dalykais. Devynerius metus ji vadovauja Degučių folkloro ansambliui „Pilutė“, dešimtmetį – Žemaičių Naumiesčio Žemaičių etnokultūros centro ansambliui „Lendra“. Pastarojo veikloje dalyvauja vaikai, jaunimas bei vidutinio amžiaus žmonės, mėgstantys dainą, šokį, linksmą sąmojį. Kolektyvas garsina žemaitiškojo krašto papročius ir tradicijas, populiarina mūsų krašto įžymių praeities ir dabarties žmonių atminimą.
„Pilutė“ taip pat atlieka dainas, šokius, pasakojimus bei ratelius būdingus Žemaitijos kraštui. Kolektyvas koncertuoja ne tik seniūnijos ribose, bet ir įvairiose rajono vietose, o šokėjėlių ir dainorėlių amžius svyruoja nuo 6 iki 85 metų.
„Kaip viskuo persisotinusį jaunimą tautiniu paveldu sudominti?“, – klausiame A.Baltutienės.
Pasirodo, jokios paslapties čia nėra – tereikia pagal vaiko amžių dainas, žaidimus parinkti. O jeigu rengi šventę, kurioje nori paskleisti bent dalį žinių ir jos dalyviams, žiūrovams, turi viską iki smulkmenų apgalvoti. Pasak A.Baltutienės, neužtenka vien muzikos ir šventės vedėjų parūpinti.
Dabar, pasak moters, daugelyje rajone vykstančių renginių nesijauti į šventę papuolęs. Gal dėl to kaltas ir finansavimas, kurio kultūros įstaigoms, anot pašnekovės, kaip ir visais laikais, vis dar trūksta.
A.Baltutienė su nostalgija balse mena 13 metų darbą su „Drobės“ fabriko kolektyvais. Sako, ten netrūko nieko – vadovybė skirdavo lėšų net tam, kad repeticijų metu būtų pasirūpinta kava.
Už valgių aprašą – apdovanojimas
Etnografės pareigas A.Baltutienė sėkmingai atlieka jau 5 metus. O prieš dvejus net gavo padėką iš Lietuvos liaudies kultūros centro – už savo krašto specifiką atskleidžiančios medžiagos aprašus. Vaikščiodama po namus, kalbėdama su šeimininkėmis A.Baltutienė rinko žinias iš atmintyje saugomų kulinarinių ir konditerinių žinių lobynų.
Iš šeimininkių išgirstus pasakojimus etnografė įrašė į kompaktinę plokštelę, padarė išsamų tarmišką aprašą, kaip, kur ir iš ko senovėje buvo maišomi ir kepami pyragai, pyragėliai, bandelės ir ragaišiai.
Savo darbą pristatė konkursui „Etninės kultūros šaltiniai. Tradicinės mitybos kultūra“. Darbus vertinusi komisija pripažino, kad geriausiai savo krašto tradicinės kultūros mitybos specifiką atskleidė ir aprašė būtent etnografė A.Baltutienė.
„Su žmonėmis išties įdomu pasikalbėti. Kiek daug visko galima sužinoti! Kaip valgyti gaminti, kokius vaistus vartoti – labai prasiplečia akiratis“, – neslėpė A.Baltutienė. O močiutėms, anot jos, juokas ima, kad žemaitiškas šiupinys ir kastinys taip aukštai į padanges keliami.
„Šiupinys yra ne kas kita kaip maisto kratinys. Kad greitai pamaitintų gausią šeimyną, šeimininkės į molinį puodą sudėdavo viską, ką turėdavo – kopūstą, morkas, bulves, mėsos, ir troškindavo. O kastinys gavosi iš nepavykusio išmušti sviesto. Kad nereikėtų jo laukan mesti, šeimininkės dėjo druskos, česnako ir dabar visi šitą produktą žinom kaip kastinį“, – sakė A.Baltutienė.
Anot jos, nedaug kas žino, kad ir cepelinai yra visai ne lietuviškas, o vokiškas patiekalas. Tiesa, vokiečiai juos gamindavo su varške. Didesnius ir mėsa įdarytus cepelinus ėmė gaminti karčemos – kad priviliotų daugiau pirkėjų vyrų.
Žemaitiškai pramoko iš naujo
Įdomių dalykų A.Baltutienė žino ne tik apie tradicinius patiekalus, šventes, bet ir apie Pamario vokiečių bei žemaičių draugystę.
Moteris pamena, kaip jos diedukas Vokietijos pusėn pro Degučius vis eidavo „šnapso“ parsinešti. Didelis deficitas buvo ir druska – jos žemaičiai taip pat pas vokiečius kulniuodavo.
„Nesvarbu, kad karas vyko. Šalia gyvenantys žmonės vieni pas kitus savo takelius buvo išmynę – gyvenimas juk sava vaga teka. Pavyzdžiui, mano babytė pas vokiečius tarnavo per karą, o vėliau, kai rusai užpuolė, ta vokietaitė, sieną perbėgusi, pas babytę slėpėsi. Ir tos sienos nebuvo tokios, kokias mes dabar pasieniuose matome“, – pasakojo etnografė.
Seniai jau tų sienų nebėra, bet kas niekad Šilutės krašte nėra lankęsis, tas gali nustebti. Visur lyg ir akcentuojama, kad tai – buvęs lietuvininkų kraštas. Tačiau nuo Šilutės pasukus Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Vainuto link jau visai kitokioje krašto dalyje atsiduri – žemaitiškoje. Pasigirsta kitokia šnekta, kurios, būdamas ne vietinis, nesuprasi. O bandydamas pakartoti gali sukelti juoko bangą. Juk visai kas kita, kai kalba iš „dūšios“ plaukia, ir kai dirbtinai bandai kažką „slebizavoti“.
Jei koks paryžietis miesto metro išgirstų klausimą „a lipantiu y?“ (ar lipančių yra?), ko gero, pagalvotų, kad klausimas nuskambėjo prancūziškai, tik ne jo regiono dialektu. Ir tik jei netyčia tame pačiame metro važiuotų turistas iš Žemaitijos, jam net nekiltų klausimų, ką į tokį klausimą atsakyti: „Y, y“ (yra, yra).
Žemaitiškai lyg prisukta kalba ir A.Baltutienė. O sako, buvo laikas, kai po mokslų Šakiuose grįžusi tėviškėn anei žodelyčio žemaitiškai ištarti natūraliai nebegalėjo. Nors vaikystėje ir mama, ir močiutė tąja šnekta kalbėjo.
„Laikas daro savo. Grįžusi kurį laiką Vainute dirbau, ištekėjau, pagimdžiau vaikiuką ir į Šilutės „Drobę“ meno vadove išvažiavau dirbti. Ten visas dainas bendrine kalba dainuodavom – taip ir primiršau“, – pasakojo A.Baltutienė.
Etnografės įsitikinimu, pagrindiniai tarmių skleidėjai yra būtent folkloro ansambliai. Moteris pasakoja, kad atėjusi vadovauti Degučių „Pilutei“ pirmiausia persigando, kad nežino, ką daro.
„Ateinu į „Pilutės“ repeticiją ir galvoju – košmaras. Nieko nesuprantu, ką moterys šneka. Bet po truputį pramokau. Dabar beveik visur ir visada taip kalbu“, – sako Adma, kartais net išgirstanti pajuokaujant, kad „nespėjo persijungti kalbos“.
Veiklios moters galvoje nuolat pilna gražių idėjų: tai svogūnų sodinimo šventę kaimynus sukviečia, tai kitame kaime kopūstmušį rengia ir net rajono valdžią kopūstus raugti mokina, tai su visu būriu smalsuolių jurginus per Jurgines sodina, parubežio istorijas prisimena, tai Sekminių tradicijas atkuria… Paskutinioji ir naujausia idėja – Žemaičių etnokultūros centre gaminti vyžas, kurias užsukę svečiai galėtų nusipirkti ir iš karto autis.
„Kai biblioteka išsikraustys į muziejaus pastatą, mes turėsime salę, kurioje galėsim edukacines programas rengti. Labai to laukiame“, – neslėpė pašnekovė.
P.S. Po trijų dienų – balandžio 15-ąją – minėsime Pasaulio kultūros dieną. Ta proga sveikiname mūsų kūrybingus, nepailstančius, visų mylimus kultūros darbuotojus, saugančius mūsų krašto ir kartu visos žmonijos kultūrines vertybes.
Dėkojame, kad jų dėka mūsų vaikai ir anūkai girdės protėvių kalbą, didžiuosis savo šaknimis, nepamirš tradicijų, dainuos mūsų tautos dvasią išlaikiusias dainas, šoks tautinius šokius, vertins ir gerbs protėvių išmintį ir sielos turtus.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.