Vasario 21-ąją minėjome Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, todėl šiandien skaitytojams norėtume priminti tarmę, dar praėjusiame šimtmetyje klestėjusią mūsų krašte, o šiandien atgyjančią vos vieno kito senojo Mažosios Lietuvos gyventojo lūpose.
„Tanti į panę įdėjo kliopsų, po tam būt įdėjus i zosės, bet bijojo, kad zosė išbėgs“, – taip skamba lietuvininkų tarmė.
Tikriausiai nedaugelis supratote, ką tai reiškia. Pasufleruosime, jog „tanti“ tai teta, „panė“ – keptuvė, „kliopsai“ – kotletai, o „zosė“ – padažas.
„Aš nemanau, kad lietuvininkų tarmė mirs. Gal ji neišplis taip, kaip žemaičių tarmė, bet kad žmonės ja kalbės, žinos bent svarbiausius žodžius, sudėlios sakinius, kažką supras, manau, ateityje tikrai taip bus“, – įsitikinusi Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė.
Indrė neturi lietuvininkų šaknų, bet šią tarmę puikiai įvaldžiusi, nes vaikystėje bendravo su lietuvininkėmis.
Šilutėje lankęsis kalbininkas, Klaipėdos universiteto doc. dr. Jonas Bukantis džiaugėsi, kad I.Skablauskaitės, kaip ir lietuvių kalbos mokytojos Vaidos Galinskienės, išsaugota lietuvininkų tarmė yra pati autentiškiausia, gryniausia ir galėtų būti šios tarmės pavyzdys.
Tarmiškai prabilo egzamino metu
I.Skablauskaitės vasaros, rudenys ir visos atostogos prabėgo Saugose, kur gyveno seneliai – abu žemaičiai, atsikėlėliai iš kito krašto. „Bet juk Saugos yra Mažosios Lietuvos žemėse. O senelių kaimynės, o kartu ir geros draugės, buvo trys seserys šišioniškės Gerda, Lynė ir Liutė. Senolis joms padėdavo nudirbti visus ūkio ir namų darbus, o tantės ateidavo per šventes ir sekmadieniais“, – vaikystėje girdėtą tarmę iki šiol atsimena Indrė.
Nors I.Skablauskaitė lietuvininkų tarmę dažnai girdėjo, bet ja nekalbėjo, kol neprireikė. O prireikė tada, kai stojo mokytis lietuvių kalbos ir etnografijos. „Tada dar buvo stojamieji egzaminai ir vienas pliusų buvo kalbėjimas tarme. Stojamojo egzamino metu ir pabandžiau pakalbėti taip, kaip kalbėdavo senelių kaimynės“, – pasakojo moteris.
Studijų metais Indrė dar labiau gilinosi į lietuvininkų tarmę, nuolat vaikščiojo pas šišioniškes, įrašinėjo jų pasakojimus. Prisimena, daug žinių gavusi iš saugiškės Rūtos Jokubaitytės, taip pat šilutiškės E.Kybrans.
I.Skablauskaitės iniciatyva jau trečius metus Šilutėje veikia lietuvininkų tarmės mokyklėlė, kur priimami visi norintys išmokti šios tarmės. Šiais metais tarmės mokyklėlėje bus naujovių – lankytojai gaus žinių ne tik apie tarmę, bet ir apie senuosius Mažosios Lietuvos papročius.
Šios mokyklėlės auditorija – įvairi, kiekvieni metai duoda vis naujų žmonių. Vieni ateina norėdami sužinoti senąją lietuvininkų kalbą, kitiems tai laiko praleidimo būdas, nes jie ir keliauja, ir įdomius darbus dirba.
Indrė pripažįsta, kad įdomiausia jos mokiniams – leksika – tarmiški žodžiai. Žmonėms smagu sužinoti, kad, pavyzdžiui, kurpikėmis batelius vadindavo, o adatos tai virbalai būdavo.
Tikrų lietuvininkų liko mažiau nei šimtas
I.Skablauskaitė pasakojo, kad iki XX amžiaus pradžios lietuvininkų tarmė mūsų krašte klestėjo. 700 metų vokiečių ir lietuvių tautos gyveno viena šalia kitos, todėl vieni šio krašto gyventojai save laikė vokiečiais, o kiti lietuviais – lietuvininkais. 1925 m. gyventojų surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141 000 žmonių, iš kurių daugiau kaip 50 proc. kalbėjo lietuviškai.
Šiandien dauguma Klaipėdos krašto kaimų yra išnykę, daug kur kaimų vietose likusios tik kapinaitės, apaugusios medžiais, ir plyni laukai. Nedaug belikę ir lietuvininkų tarme kalbančiųjų.
Prieš keletą metų Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktaras J.Bukantis dar apėjo visus lietuvininkus – tada jų užfiksavo 106, bet, I.Skablauskaitės žiniomis, šiandien ir 100 jau nebėra. „Vienas po kito į kapelius nukeliauja“, – liūdnai sako ji.
Kiekvieną vasarą Šilutės muziejaus darbuotojai važiuoja į ekspedicijas, kurių metu lanko tuos paskutinius žmones, kurie kalba lietuvininkų tarme. Muziejininkai užrašinėja jų pasakojimus apie gyvenimą, papročius, aprangą, valgio gaminimo receptus.
I.Skablauskaitė dažnai šišioniškių klausia: „Kuo jūs save laikote – ar lietuvininku, ar vokiečiu? Yra žmonių, kurie sako esantys tikri lietuvininkai, lietuviai, kiti save prūsais laiko, dar kiti sako esantys vokiečių kilmės.
Pavyzdžiui, iš Klaipėdos kilusi Dorotėja Rūta Varoneckienė (buvusi Toleikytė), kurios tėvas buvo bankininkas, išgirdusi tokį klausimą atsakė, jog yra lietuvininkė.
Tarmė dalijama į vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių
Klaipėdos krašto gyventojai vadinti įvairiai: lietuvininkais, šišioniškiais, prūsais, būrais, o dar smulkiau – pagal gyvenimo būdą – žemininkais, laukininkais, pelkininkais, žvejininkais, kopininkais.
Lietuvininkų tarmė yra Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tarmė, dar dalijama į vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių. Nuo Plikių iki Juknaičių (visas Klaipėdos regionas, Priekulė, Svencelė, Dreverna, Šilutė, Rusnė, Saugos) yra vakarų žemaičių tarmės regionas, nes čia yra ribos su Žemaitija. O teritorija nuo Juknaičių (Pagėgiai, Smalininkai, Vilkyškiai) kalbininkų priskiriama vakarų aukštaičiams.
Žemaitiškosios Klaipėdos krašto dalies šiauriausias taškas yra ties Kalote, Plikiais, o piečiausias – ties Juknaičiais, Sausgalviais, Šilininkais.
Vakarų aukštaičių tarmės atstovus kalbininkai dar dalina į striukus ir baltsermėgius. I.Skablauskaitė pasakojo, kad lietuvininkų tarmės atstovas K.Donelaitis, kuris rašė „Sveiks, svieteli margs“, buvo, be abejonės, striukių atstovas, o striukis todėl, kad trumpino galūnes. Toje pusėje būta ir baltsermėgių, kurie savo pavadinimą gavo dėl to, kad jie dėvėjo baltas nedažytos vilnos sermėgas. Jų šnekta, pasak etnografės, visiškai išnyko.
Trumpina galūnes ir minkština priebalsį -l
I.Skablauskaitė išskyrė pagrindinius lietuvininkų tarmės bruožus. Lietuvininkai neturėjo dvibalsių -uo ir -ie, o sakydavo -o ir -ė. Ne „pienas“, „duona“, o „pėns“, „dona“. Lietuvininkai visada minkština priebalsį -l, tai germanizmo įtaka: sako ne „lova“, o „liova“, „Šiliūtė“, „klioj“. Taipogi vietoj vietininko naudodavo ir iki šiol naudoja galininką su prielinksniu „į“, sako ne „gyvenu Pagėgiuose“, o „gyvenu į Pagėgius“, būsiu „ne Šilutėje“, o būsiu „į Šiliūtę“, „mėg į liovą“ ir t.t.
Daug žodžių buvo kitokių negu didžiojoje Lietuvoje: visoje Lietuvoje mezgė virbalais, o čia mezginį „adė adatomis“; dūdas čia tampo, o visur kitur pučia.
Daugelis senųjų lietuvininkų žodžių yra nebevartojami, o tokie žodžiai kaip „daga“, „delmonas“ yra būdingi tik Klaipėdos kraštui.
Lengviausia lietuvininkus atpažinti pagal vardus. Populiariausi moteriški vardai: Anna, Marija, Barbė, Greta, Berta, Elsė, Ema, Eva, Trudė, Urtė. Populiariausi vyriški vardai: Johanas, Michelis, Georgas, Valteris, Hansas, Erčius, Helmutas, Fricas, Martinas, Vilius. J.Bukantis pastebėjo, kad iš šių vardų nėra nė vieno, kuris būtų dabar populiarus Šilutėje.
Pavardės taip pat buvo savitos: arba vokiškos, arba kilusios iš germanų. Populiariausios lietuvininkų pavardės buvo: Engelinas, Enzinas, Bastijonas, Buntinas, Goberis, Kiaupa, Kybrancas, Kiupis, Pėteraitis, Pipis, Preikšaitis, Prūsas, Roga, Rudmokas, Užpurvis, Tydekas.
Juokdavosi iš kopininkų
Patys lietuvininkai visada juokdavosi iš kopininkų. Sakydavo, kad jei jau merga už kopininko ištekės, tai visą gyvenimą „tik žiuvį ir šmekios“ (žuvį valgys).
I.Skablauskaitė papasakojo smagų padavimą apie kopininkus. Sako, kad kai Dievas kalbas dalijo, tai žemininkams, kurie gyveno netoli Kintų, davė lietuvių kalbą, vokiečiams – vokiečių. Nuo visų po vieną vyrą atėjo pasiimti kalbos, tik kopininkas liko paskutinis. O paskutinis jis liko, nes nuėjo į krūmus tūpti ir užmiršo, kad reikia tą kalbą pasiimti. Paskui sužinojo, kad dalija kalbas, atėjo jis pasiimti tos kalbos, tai taip jam ir kliuvo: truputis – iš vokiečių, truputis – iš lietuvių, ir iš kuršio dar kažką davė. Todėl ta kopininkų kalba ir buvo tokia keista, o dabar, pasak etnografės, šios tarmės išvis nebelikę.