Etnologė G.Kadžytė: „Užgavėnės tai startas į didžiausią lietuvių tradicinio kalendoriaus šventę – Velykas“

uzgavenes kadzyteVasario 17-ąją – Lietuva švęs Užgavėnes. Bet ar žinojote, kad antradienis nėra pagrindinė Užgavėnių šventės diena – tai yra jos uodega, karnavalų meto arba mėsėdo, trukusio nuo Kalėdų, pabaiga?

Pelenų rytą – trečiadienį – visi puodai ir dubenys turi būti pelenais išvalyti, kad riebalo nė lašo neliktų, o žmonės jau turi būti atsivalgę, atsidūkę ir tyliais bei rimtais darbais užsiimti. Tai gavėnios laikotarpio pradžia.

Visoje Lietuvoje vyrauja žemaitiškas Užgavėnių modelis – deginama žemaitiška Morė, po kiemus vaikšto žemaitiški persirengėliai, linkima gerų metų, pašiepiami tie, kurie laiku neapsivedė, neištekėjo, grumiasi Lašininis su Kanapiniu.

Apie šiuos ir daugybę kitų Užgavėnių šventimo papročių šilutiškiams papasakojo viena žymiausių Lietuvos etnologių Gražina Kadžytė. Jos paskaita įvyko pirmą kartą viešam renginiui duris atvėrusiuose Hugo Šojaus rūmuose.

Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė priminė, kad muziejus trečius metus vykdo projektą „Kaip lietuvininkai ypatiškas šventes šventė“. Tokiu būdu bandoma prisiminti Mažajai Lietuvai būdingas tradicijas, o kadangi 2015-ieji metai paskelbti Lietuvos etnografinių regionų metais, tai buvo nuspręsta šilutiškiams pateikti žinių ir apie papročius įvairiuose Lietuvos regionuose.

Lietuvoje vyrauja žemaitiškas Užgavėnių modelis

G.Kadžytė priminė, kad lietuvių tauta yra labai sena, ir su kitomis tautomis keliavusi per tautų kraustymąsi, ir savo tradicijas kūrusi, ir kai ką iš kaimynų nusižiūrėjusi. Dėl to, anot jos, mes ir turime tokią didelę papročių įvairovę.
„Kodėl žemaitiškas Užgavėnių modelis perdengė visą Lietuvą?“, – iškėlė klausimą etnologė.

Visų pirma, kai kuriasi valstybė, ji savo vienovei palaikyti turi sudaryti vieningą kalendorių, kuriame būtų sužymėtos svarbiausios metų šventės. Pasak G.Kadžytės, kai valstybė okupuojama, aneksuojama ar kitaip netenka savarankiškumo, jai bandoma primesti kitas tradicijas, bet, ką turėjai, tas yra brangu. Kaip žmogus gaisro ar kitos nedalios išvarytas iš namų kažką pasiima, taip ir iš to daug kartų naikinto kalendoriaus, lietuviai visose Lietuvos dalyse pasiimdavo ką nors, kas jiems buvo arčiau prie širdies. Taigi Užgavėnės išliko žemaitiškos, o, pavyzdžiui, Joninės – aukštaitiškos.

Aukštaičiai turėjo ir savitas Užgavėnes, bet Užgavėnėmis nevadino. Šios šventės atbalsio būta ir Suvalkijoje bei Dzūkijoje.

Garsiojo dzūko Petro Zalansko knygoje „Čiulba ulba sakalas“ nerašoma apie persirengėlius, visas Užgavėnių vyksmas, anot P.Zalansko, yra tai, kad sočiai visi valgo – paskutinį vakarą prieš gavėnią užsisrebia pienu gerai užbalintų lakštinių ir po to šeimininkė atneša virtų lašinių ir visiems siūlo, o visi atsisakinėja. „Vadinasi, visi sotūs, kad jau nieko“, – pastebi etnologė. Tą lašinių gabalėlį nešdavo prie aruodų svirne ir tikėdavo, kad jeigu žmonės atsisakė lašinių, tai pelės turėtų imti pavyzdį ir atsisakyti grūdų.

Dzūkai apie Užgavėnių persirengėlius nešneka, tačiau puikiai žinomos trijų karalių vaikštynės. Vilnijos krašto lenkiškai kalbantys gyventojai darydavo trijų karalių vaikštynes, o sausio pabaigoje apžiūrą – visi pristatydavo savo programas, kokias buvo padarę trijų karalių vaikštynes. „Taigi trijų karalių vaikštynės tai kaukės, vyksmas, namų palaiminimas – juk trys karaliai laimina namus. Mes dabar patys užsibrėžiame tas tris raides ir kryžiukus, o seniau būtent trys karaliai ir užbrėždavo tas tris raides, palaimindami būstą, ir už tai juos vaišindavo“, – sakė G.Kadžytė.

Karnavalų metu atsidūkdavo

Karnavalų metas trukdavo per visą mėsėdo laikotarpį. Anot etnologės, mėsėdas būdavo simboliškai aprėmintas – Kalėdų pirmąją dieną ant stalo šeimininkė iškeldavo visaip papuoštą virtą kiaulės galvą. Paskui po truputį valgydavo ir kitas dalis, kol galų gale į Užgavėnių šiupinį ateidavo uodega ir kojų likučiai – galeliai, nuobaigėlės.

Kur nedaug to maisto (pas valstiečius), tai tas ir svarbiausia, bet dvaruose, kur maisto problema nebuvo aktuali, iki gavėnios būdavo žaidžiama, atsidūkstama, nes gavėnios metas – tai rimtų darbų metas, ir dažniausiai mokymosi sesijos būdavo adventas ir gavėnia.

Karnavalų metas užsibaigdavo per Užgavėnes. „Ką mes dabar turime kaip neeilinę šventę, tai anksčiau buvo tik pati pabaiga. Per Užgavėnes pabaigdavo nunešioti kaukes, o iš tų nunešiotų draiskaliukų ir Morę padarydavo, ir kostiumų likučius į laužą įmesdavo“, – pasakojo etnologė.

Morė – tai blogis

Daugelis G.Kadžytės klausia, iš kur pas lietuvius tas paprotys deginti Morę? Anot jos, mes paėmėme apeigą kaip faktą, bet nepažiūrėjome į jos prasmę. „Dabar mada gaminti gražias Morytes, bet žvelgdami į senas nuotraukas, Morę pamatysite kaip dideliausią pamėklę, iš visokių šiaudų, šieno atliekų, skudurų suraišiotą, susuktą. Tarytum formuojama galva, bet toje galvoje normaliai nėra nei akių, nei šypsenos, nei nosies; tarytum yra rankos, bet neturi pirštų ir plaštakų, kojų irgi nėra kur remtis. Kažkoks balvonas“, – šyptelėjo etnologė.

Žemaitiškos Morės variantas atrodė taip: ant sulūžusių rogių pavažos pritvirtintas ratlankis, ant ratlankio – stiebas, ant stiebo – Morė. Ji buvo vežiojama ir visus lankydavo, surinkdama žmonių bėdas. Anot G.Kadžytės, žvelgiant iš šių laikų, galima interpretuoti, kad dabar mes patys ateiname pas Morę su savo bėdomis, nes pastatyta ji nebesirūpina surinkti mūsų negandas.

„Morė nėra žmogus – jeigu ji yra užtūpusi saulę, jeigu ji surenka visas bėdas, vadinasi, ji yra blogis. O kas yra blogis mūsų platumų žmogui?“ – klausė etnologė. Tai yra šaltis, tamsa, juos lydintys badas, ligos, tarpusavio pykčiai. Blogis, anot etnologės, gudrus: jis nori apsimesti, kad yra toks kaip mes, įsitrinti tarp mūsų ir pradėti mus keisti pagal save. Kad mes tokie pasidarytume: lyg ir turime akis, bet nematome, ko reikia, lyg ir turime ausis, bet neišgirstame verkiančio ar pagalbos prašančio, lyg ir turime liežuvį, bet jis neapsiverčia geram žodžiui, lyg ir turim rankas, bet jos neapkabina…

Vėlesniais laikais atsiranda kitokios Morių modifikacijos – karikatūros, keliančios juoką dėl elgsenos, apsirengimo stiliaus.
Parodijuojama būtent tai, kas neatitinka bendrosios nuomonės, dorovės, bendruomeninės elgsenos standartų, kas pažeisdavo bendro sambūrio harmoniją. Iš to ir būdavo pasišaipoma. Galbūt todėl šiandien daugelis Morių vaizduojamos didžiakrūtės, menkai apsirengusios ar net su aukštakulniais.

Neįprasti, nekasdieniai dalykai atsispindėdavo ir Užgavėnių kaukėse. Pavyzdžiui, kai žmonių ūkyje atsirado prijaukinti gyvūnai, Užgavėnėse atsiranda ožiai, arkliai. Kaip amžiams bėgant keitėsi visuomenės gyvenimas, taip į Užgavėnių karnavalą įsipindavo ir čigonai, prekybininkai, žydai, daktarai. Anot etnologės, per metus žmonės prisirinkdavo visokiausių prisiminimų, iš kurių suvaidindavo įvairias sceneles. „Užgavėnės yra gražus margumynas: persirengėliai, Morė, pavaikščiojimas ir paklausimas, ar leisite palinksminti, palaiminti namelius. Jei šeimininkė sutinka, užeinama, jei nesutinka neužeinama“, – kalbėjo ji.

Velykos – didi šventė

Užgavėnės švenčiamos ne- vienodu metu: kartais – vasario, o kartais – kovo pradžioje, bet tai, anot G.Kadžytė, ne Užgavėnių savybė – jos visiškai priklauso nuo Velykų: anksčiau Velykos – anksčiau Užgavėnės, vėliau Velykos – vėliau ir Užgavėnės.

Didžiausia viso mūsų tradicinio kalendoriaus šventė yra Velykos. Tai pirmas sekmadienis stojus mėnulio pilnačiai po pavasario lygiadienio, arba kai po pavasario lygiadienio mėnulis pasiekia pilnatį ir po pilnaties pirmas sekmadienis. Šitas paskaičiavimas rodo, kad Velykos apima tris kalendorines sistemas: mėnulio lunarinę, saulės solidarinę ir krikščionišką kalendorių (sekmadienis – šventa diena, šventė).

Prieš Velykas Didysis penktadienis daug kur vadinamas Vėlių velykėlėmis, sakoma, Didįjį penktadienį geriau kažkur nesiblaškyti, jeigu nėra būtino reikalo, kad nepereitum kelių vėlėms, kurios išeina pasižiūrėti atgimstančio pavasarinio pasaulio. „Velykos – tai didi diena. Didžiausia šventė, per amžius suslavėjusi ir gavusi  Velykų pavadinimą“, – sakė etnologė.

Iš visų metų švenčių Velykoms reikia ilgiausio pasiruošimo – joms skiriamos septynios savaitės yra minimalus laikas.

Pasak G.Kadžytės, Užgavėnės yra startas į Velykinį švenčių metą. Panašu, kad kadaise mūsų platumose naujo gyvenimo pradžia buvo siejama su pavasariniu metu, kai atšyla, atsiranda gyvybė, ir žmogus supranta, kad dabar jis jau gyvens, bent jau šiltąjį šviesųjį metą. Jeigu jis nenumirė per bado žiemą.

„Naują metą gali pradėti prasmingai, kai atlaisvini jam erdvę nuo viso praėjusių metų brudo“, – sakė etnologė. Juk jeigu namuose susikrausi viską, kas sulūžę, apgriuvę, tai kur tu pasistatysi naują gerą dalyką. Užgavėnės yra tos vietos atlaisvinimas, o atsikratyti geriausia tada, kai visiškai įgrįsta.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.