Įsigilinus į miesteliuose išlikusius unikalius statinius, originalius dokumentus, nuotraukas, įrašus, pasakojimus, kurių nerasim niekur kitur, imi suvokti, kad šie gyvieji archyvai atlieka ir autentiškumo patvirtinimo funkciją – čia saugoma atmintis, galimybė suprasti savo ištakas ir nuolat prie jų sugrįžti. Kas turi prisiimti atsakomybę už šios atminties išsaugojimą, kam ji svarbi? Žinoma – mes visi, čia gyvenantys ir kuriantys rytojų.
Projektas
2022 m. Europos žydų kultūros dienų tema – „Atsinaujinimas“. Mes kažkada gyvenome vienas šalia kito, tik ar pakankamai domimės savo artimiausia kultūrine aplinka? Ar esame pasiruošę priimti kitaip kalbantį, kitaip atrodantį, kitą religiją išpažįstantį? Paveldėjimas, perduodamas iš kartos į kartą, neprarandant tęstinumo jausmo, yra esminis tapatybės pamatas.
Žydų palikimas, paveldas, nepaisant skaudžios istorijos, išlikęs. Be jo negalėtume suprasti dabarties. Išlikusius objektus teks restauruoti, atstatyti, renovuoti ir saugoti, daugelis objektų dar laukia savo eilės. Puikus pavyzdys Švėkšnos sinagoga. Kasmet matome, kaip istorinis paveldas atgyja, pastatas, tarsi feniksas kyla iš pelenų.
Žydų kultūros dienų renginiuose visuomenė turi galimybę prisiminti bei naujai susipažinti su turtinga žydų visuomenės istorija, savita kultūra.
Šiemet muziejininkė Monika Žąsytienė kvietė visus į pažintinę ekskursiją po miestelio centrą ir gyvą susitikimą su menininke Lina Šlipavičiūte-Černiauskiene, neofreskos ant sienos autore. Renginio metu siekta akcentuoti žydų istorines šaknis Švėkšnoje, pabrėžiant gyvenusių, kūrusių ir garsinusių gyventojų indėlį į tuometinio miestelio raidą.
Švėkšnos žydų bendruomenė
1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje pirmą kartą minimas Švėkšnoje gyvenęs žydas vardu Elijas. 1695 m. tarp 700 miestelio gyventojų gyveno 100 žydų, o 1897 m. jie sudarė daugiau nei pusę visų miestelio gyventojų. 18 a. Švėkšnoje jau egzistavo žydų bendruomenė, ji tapo gausiai žydų gyvenamu štetlu (jidiš kalbos žodis, reiškiantis „nedidelis miestas“).
Kaip ir kituose štetluose, žydai gyveno miestelio centre, aplink dabartinę Liepų aikštę (anksčiau Turgaus aikštė). Švėkšnoje žydų maldos namai pastatyti ir tebestovi Liepų a., sudegus prieš tai buvusiems mediniams. 1926 m. inžinierius L. Prosinskis suprojektavo mūrinį, maurų architektūros bruožų turintį pastatą. 1928 m. sinagoga buvo pastatyta pagal visus keliamus reikalavimus: žema, vientiso tūrio, stačiakampio plano. Fasadą puošė dekoratyvūs trumpi ir ploni piliastrai, arkinių langų viršų įrėmino maurų architektūrai būdingi karpyto kontūro archivoltai. Visas pastato sienas puošė Dovydo žvaigždės.
Dauguma Švėkšnos žydų vertėsi prekyba ir amatais, nuomojosi malūnus, smukles ar ūkius. Prekyba daugiausiai koncentravosi Liepų aikštėje. Miestelio centre stovėjo ilgas pastatas, vadintas „kromais“, kuriame prekiavo žydai, veikė žydų mokyklos, dalis jų mokėsi ir „Saulės“ gimnazijoje. Žydų gyvenimas štetle buvo neįsivaizduojamas be mikvos – pirties, kuri tarnavo kaip ritualinio apsiplovimo ir kaip higienos palaikymo vieta. 1927 m. prie Švėkšnalės upelio, sudegusios mikvos vietoje buvo suprojektuota ir pastatyta nauja – mūrinė, tebestovinti ir dabar.
Vokiečių okupacijos metais Švėkšnos žydų bendruomenė buvo sunaikinta visiškai.
Unikalus susitikimas su Sara
Nuo ryto praeiviai miestelio centre, ant Liepų aikštės 20 namo stebėjo neįprastą reginį. Čia triūsė būrelis žmonių, piešiančių ant pastato šono neofreską, kurioje vaizduojama sėdinti gimnazistė. Kas ši mergina, kodėl ji čia, kas tie, ją piešiantys, žmonės?
Ši mergina – buvusi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos gimnazistė žydaitė Sara Brainė, gimusi 1917 m. kovo 1 d. Švėkšnoje, Levitanų šeimoje. Mergina turėjo seseris Rochę ir Esterą, su kuriomis mokėsi gimnazijoje. Nuo 1924 m. gimnazija priklausė katalikiškai „Saulės“ draugijai, tačiau šis statusas netrukdė žydų vaikams joje mokytis. Susidarius žydų gimnazistų grupei, 1927–1940 m. religiją jiems dėstė atskiras mokytojas Jankelis Klipas.
Saros tėvas buvo gerai žinomas miško pirklys Sroelis Levitanas. Remiantis 1931 m. informacinės knygos „Visa Lietuva“ duomenimis, Švėkšnoje veikė 37 įvairios įstaigos ir prekybos vietos. Leidinyje nurodoma, kad S. Levitanas iš Švėkšnos užsiėmė miško medžiagos ir kuro gamyba. „Saulės“ gimnazijos archyvo dokumentai liudija, jog gimnazijos šildymui malkos buvo perkamos iš Levitano, Daukšos bei Endzelio.
Analizuojant skirtingų metų tarpukario laikotarpio telefonų knygų įrašus, galima gauti įdomios informacijos. Telefonai buvo viešosiose ir privačiose įstaigose, o namuose juos turėjo pasiturintys, svarbią vietą visuomenėje užimantys asmenys ar įstaigų vadovai. 1930 m. Švėkšnoje veikė 22 telefonai, vienas jų priklausė žydui S. Levitanui. 1935 m., 1938 m., 1939 m. telefonų knygos liudija, kad Švėkšnoje S. Levitanas tebegyveno ir paskambinti jam buvo galima numeriu 15.
Paskutinį kartą Sara į Švėkšną grįžo 1941 m., kuomet miestelis buvo užimtas vokiečių, nežinodama, kad tėvas su šeima jau yra emigravęs. Ji čia pasiliko, ir gyvenimą baigė kaip ir visi Švėkšnos žydai: buvo sušaudyta netoli Švėkšnos esančiame Parubežio miške.
Piešinys atsidūrė būtent ant to namo, kuriame ir gyveno Sara. Simboliška ir tai, kad pro šį namą einantis kelias veda į gimnaziją. Mūrinė pastato siena kaip tik tinkama freskai piešti.
Sunaikinta didelė kultūros dalis
Neofreskos autorė, menininkė Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė, atidarymo metu kalbėjo: „Norisi kalbėti ne apie holokausto siaubus, o apie gyvenimą ir civilizaciją, kuri išnyko, bet buvo klestinti. Mintis atkurti akimirkas, pavaizduoti tuos, kurie gyveno, vaikščiojo tomis gatvėmis, prekiavo. (…) Projektas keliauja po Lietuvą, sulaukiu kvietimų į įvairius miestelius. Važinėdama po Lietuvą įsitikinu, kiek daug neteko Lietuva per II pasaulinį karą todėl, kad buvo sunaikinta didžiulė kultūros dalis, žydų tautybės dalis, kūrusi, prekiavusi, vysčiusi amatus. Džiaugiuosi galėdama šiuo projektu prisiliesti prie to. Saros personažas kitoks negu Vilniaus žydų personažai. Žinom apie jos asmenį, kad čia gyveno.
Esu linkusi savo projektą vadinti dokumentiniu menu, nors portretus kuriu ir interpretuoju, remdamasi nuotraukomis, bet stengiuosi nenutolti interpretacijose. Prie piešinio ateityje bus ir QR kodas, kurį nuskenavus rasite visą informaciją apie Sarą“. Atidengtas piešinys palydėtas plojimais.