Beveik prieš porą metų „Lietuvininkų vilties“ vardą ir premiją, Šilutės savivaldybės įsteigtus apdovanojimus, pelnęs vaikinukas iš Traksėdžių Evaldas Petrauskas su kaupu gimtinei įrodė – įdėtas viltis (tėvų, senelių, draugų, mokytojų, trenerio, Pamario krašto visuomenės) jis nori, moka, stengiasi pateisinti. Ir jam sekasi!
Pasakojame sagą apie šilutiškį olimpietį „mažąjį tanką” E.Petrauską – naują bokso pasaulio žvaigždę, po 44 metų pertraukos parvešiantį Lietuvai olimpinį medalį.
Turi galingą vidinį užtaisą
Lietuvininkų viltimi Šilutė nuo 1995-ųjų pripažįsta ir Pasaulio jaunimo dienos proga kasmet apdovanoja veržliausius ir kopimui į gyvenimo kelio viršukalnes subrendusius jaunus Šilutės krašto bendruomenės narius.
2010 metais E.Petrauskas, priimdamas „Lietuvininkų vilties“ apdovanojimą, buvo tik aštuoniolikos, bet savo brandą jau spėjęs įrodyti.
2007 metais jis jau buvo įrašytas į Lietuvos olimpinės rinktinės sąrašą, 2008 ir 2009 metais tapo Europos jaunimo bokso čempionu, o 2010 metais Singapūre vykusiose pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse iškovojo čempiono vardą.
E.Petrauską dešimt metų Šilutės sporto mokykloje ugdęs Vincas Murauskas, 40 metų darbo patirtį sukaupęs bokso treneris, solidžiausia Šilutės savivaldybės įsteigta „Sidabrinės nendrės“ premija buvo apdovanotas 2011-aisiais, minint Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dieną.
Į apdovanojimo ceremoniją atvyko dešimtys jo ugdytų sporto talentų, bet tarp jų nebuvo nė vieno, kuris būtų įsiveržęs į bokso olimpą su tokiu galingu vidiniu užtaisu, kokį dabar turi Evaldas.
Vyresnysis brolis atvedė į treniruotes
Londone E.Petrauskas savo aistra pergalėms ir atvira širdimi pavergė pasaulio sporto visuomenę. Vaikinas iš Šilutės suvirpino milijonų širdis, kai be užuolankų sakė: „Esu savimi patenkintas, pasiekiau bronzą, bet kovosiu toliau, dėl aukštesnės vietos. Man artimųjų ir Lietuvos palaikymas teikia jėgų…“
Vyresnysis jo brolis Arvydas iki lemtingojo vakaro, kai Evaldas užsitikrino bronzos medalį, buvo šalia. Vyresnysis brolis su Evaldu leido laisvalaikį, apžiūrinėjo miestą ir padėjo atsipalaiduoti nuo įtampos. Visas rungtynes bokso ringe brolis stebėjo salėje ir visokeriopai jaunėlį palaikė.
Beje, Arvydas buvo pirmasis iš trijų Petrauskų sūnų, kurį treniravo V.Murauskas. Čempionu juo neišaugino tik todėl, kad anksti šeimą sukūręs vyras dėl ekonominių priežasčių emigravo į Airiją.
Dėl tų pačių priežasčių emigravo ir Evaldo draugė Dovilė su juodviejų dukrele Guste. „Evaldas savo pergales ringe jau skiria Gustei, jos pasiilgsta ir ja rūpinasi, kiek išgali“, – žurnalistei sakė Gustės senelis Algis Petrauskas.
Jie rodė šeimos nuotraukų albumą, kur įamžinta mažutėlė, dar vos metukų, guguojanti Gustė tėčio Evaldo rankose. Abu – švytintys ta pačia firmine „a lia Petrauskai“ šypsena, kuri visus pakeri nuoširdumu ir paprastumu.
Kitoje nuotraukoje – Arvydas, neseniai atvedęs į bokso treniruotes savo jaunesnįjį brolį Evaldą. Buvo žiema, Šilutė stingo šaltose pusnyse, o paaugliai broliai prieš fotoobjektyvą stovėjo švytintys. Jiems sekėsi iš bokso kovų išeiti nepalūžus. Nes broliška draugystė labai stiprino dvasią.
Bendraamžiai mušė dinderį, o Evaldas kovojo bokso ringe
„Savo atostogų metą Arvydas į Londoną atvyko iš Airijos, kur sunkiai dirba mėsos kombinate, o bilietą į rungtynes jam parūpino Evaldo treneris Vladimiras Bajevas, kuris jį Vilniuje ugdo pastaruosius ketverius metus. Parūpino vieną ir šilutiškiui treneriui V.Murauskui, jie – svarbūs žmonės, be jų karjera bokse vos iki 20-ies nebūtų buvusi sūnui tokia puiki. Gaila, kad Arvydas antradienį turėjo išvykti vėl į darbą“, – su kartėliu antradienį kalbėjo Evaldo mama Svetlana Petrauskienė.
Ji prisipažįsta, jog patikėjusi Evaldo galimybe užkopti į olimpines aukštumas jau tada, kai dauguma jo bendraamžių dar tik mušė dinderį gatvėse ar prakaitavo prie žaidimo automatų.
„Evaldo būdas ir charakteris neleidžia jam abejoti pačiam savimi, savo pasirinkto kelio teisingumu ir sėkme, o mes, jo šeima, tik visokeriopai jį palaikome“, – sako S.Petrauskienė.
Perspektyviu bokso sportininku yra laikomas ir jauniausias Svetlanos ir Algio Petrauskų sūnus 13-metis Lukas. Jis 2008, 2011 ir 2012 metais yra tapęs Lietuvos bokso čempionu.
„O varge, koks Evaldas, antrasis iš trijų mūsų su vyru sūnų, buvo neramus naujagimis, buvau išsekusi nuo bemiegių naktų, o mažas dar buvo ir pirmagimis Arvydas. Laimė, nuovargio našta tik kūdikystėje ir buvo sunki. Kai sūnūs paaugo, jie tapo visa, ką geriausia gali patirti mama ir tėvas, neišsenkančius šaltiniu“, – taip apie Evaldą, praėjusio pirmadienio vakarą užsitikrinusį Londono olimpiados bronzos medalį, praėjus parai po lemtingos ringo kovos, žurnalistams kalbėjo jo mama.
Olimpinės kančios – svorio metimas
Ivanovo (Rusijos federacija) srityje gimusi ir augusi Svetlana ir Šilutės rajono Usėnų seniūnijoje gimęs ir augęs Algis Petrauskai susipažino, susituokė ir iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo gyveno Rusijoje. 1989 metais ten gimė pirmagimis Arvydas, o į laisve alsuojančią savo tėvynę Lietuvą Algis šeimą parsivežė netrukus po Kovo 11-osios akto paskelbimo.
Gavę darbus bendrovėje „Šilutės durpės“, laborantės ir mechaniko – vairuotojo pareigose abu jie triūsia iki šiol. Šeima gyvena daugiabučiame name, bet netoliese turi sodo sklypą, kur augina daržoves ir šeria triušius.
„Jų ekologiškos šviežios mėsos paruošiau besirengiant olimpiadai, sukroviau Evaldui ir patariau nunešti virtuvės, kuri ruošia maistą olimpiečiams, šefui. Evaldui reikėjo žūtbūt numesti svorio prieš rungtynes, o triušienos patiekalai tikrai jo neaugina“, – pasakoja apie savo motinišką rūpestį sūnaus valgiaraščiu Svetlana.
Į mano klausimą, ar niekada nekėlė problemų Evaldo jėga, ji tik nusišypso: „Jis tuoj pat prisipažįsta ir atsiprašo, jei ką nors ne taip padaro. Paprastai tai nebūna tuščia puikybės jėga“, – atsako.
Per televiziją kovas ir laimėjimą Svetlana stebėjo su vyru Algiu ir sūnumi Luku. Nesiglebėsčiavo, tik Algis šovė į balkoną su cigarete dantyse, o netrukus iš ten visa vyriško balso jėga nuaidėjo: „Mes laimėjom!…“
Evaldas už sveikinimus dėkojo, sakė norįs gerai išsimiegoti, nueiti į pirtį, atgauti jėgas, kurias alino ir teisėjo neobjektyvumas. Be to, už sienos kambaryje nerimo baigusių kovas olimpiečių šurmulys.
Antradienį, bendraudama telefonu su Evaldu, motina iš jo sužinojo apie pirmąjį sūnaus gautą pasiūlymą tapti profesionaliu boksininku. „Nesutiko, nes savo gyvenimo perspektyvą jis sieja su trenerio darbu, šiemet sieks aukštojo mokslo diplomo“, – džiaugėsi moteris.
Palaiko Šilutės sporto mokykla
Šilutės sporto mokyklos, kuri išaugino bokso žvaigždę Evaldą, direktorius Aivaras Lileikis žurnalistę prašė cituoti tokius jo žodžius:
„NUOŠIRDŽIAUSI SVEIKINIMAI EVALDUI, TRENERIAMS VINCUI MURAUSKUI IR VLADIMIRUI BAJEVUI. MES, ŠILUTĖS SPORTO MOKYKLOS IR VISOS ŠILUTĖS SPORTO BENDRUOMENĖS, LAIKOME UŽ EVALDĄ KUMŠČIUS!“
A.Lileikis pasakojo, jog neeilinius Evaldo gabumus anksti pastebėjo patyręs bokso treneris V.Murauskas. Jis meistriškai sugebėjo Evaldo energiją, ryžtą ir užsispyrimą nukreipti tinkama linkme. Kiekvienais metais vis intensyvinant treniruočių krūvius Evaldas ėmė sparčiai tobulėti.
Dar būdamas 12 metų, Lietuvoje savo amžiaus ir svorio kategorijose jis neturėjo sau lygių. Neretai Evaldas įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse varžybose dalyvaudavo vyresnio amžiaus boksininkų kovose, ir jam puikiai sekėsi. Lietuvos bokso istoriją Evaldas jau ėmė perrašinėti būdamas 16 metų. Tada jis tapo Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionu. Iki jo tokiam jaunam boksininkui to niekada nepavyko padaryti.
Pasak A.Lileikio, jau tada visi Lietuvos bokso specialistai prakalbo apie itin perspektyvų jauną boksininką iš Šilutės. Netrukus jis buvo pakviestas kelti savo meistriškumą į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Šiame centre ruošiamas būsimas sporto elitas, sudaromos puikios treniruočių sąlygos, sportininkai yra visiškai aprūpinami ir išlaikomi.
„Nors Evaldas išvyko tobulėti į Vilnių, tačiau Lietuvos bokso čempionatuose atstovavo Šilutei, nes tai leidžia varžybų nuostatai. Kai jis grįžta į Šilutę, visada skuba į treniruotes pas savo trenerį V.Murauską bei aplanko savo mokyklą (Traksėdžių pagrindinę mokyklą)“, – pasakoja apie nuoširdžiai puoselėjamus olimpinio medalininko ryšius su gimtine ir jo širdžiai brangiais žmonėmis.
Evaldo pergalė atnešė šilutiškiams muzikinę fiestą
A.Lileikio nuomone, dėsninga, jog Evaldui stiprėjant ir tobulėjant, pasipylė vis įspūdingesnės pergalės ir iškovoti titulai.
„Jaunimo Olimpinių žaidynių čempiono vardas – tai aukščiausias tokio amžiaus sportininko pasiekimas, kokį tik galima iškovoti“, – kalba A.Lileikis.
„Žavi šio jauno žmogaus asmeninės savybės – jis labai mandagus ir kuklus, mėgstamas bičiulių ir kitų jį supančių žmonių draugiją. Labai stiprus patriotiškumo jausmas – lyg galingo jo vidinio užtaiso varomoji jėga. Evaldas visada pabrėžia, kad yra iš Šilutės, o atstovaudamas Lietuvai, iškovojęs pergalę, savo rankose labai pagarbiai ir su didele atsakomybe laiko Lietuvos trispalvę“, – didžiuojasi boksininku Šilutės sporto mokyklos kolektyvas ir jo vadovas A.Lileikis.
Jis ir Petrauskų šeima dar nežino, kaip vyks Evaldo sutiktuvės Šilutėje, tik pamena per jo palydas į olimpiadą viešai duotą Seimo nario Arūno Valinsko pažadą pačiam surengti fiestą ir joje pasipuošti suknele…