Felicija Laimė Broel-Pliaterienė 1921 03 01 – 2015 10 26

grafiene pliaterieneNaktį iš sekmadienio į pirmadienį (Lietuvos laiku) Vašingtono (JAV) ligoninėje užgeso Švėkšnos dvaro sodybos paveldėtojos Felicijos Laimės BROEL-PLIATERIENĖS gyvybė.

Felicija Laimė Verešilkaitė Broel-Pliaterienė gimė 1921 m. kovo 1 d. Kairiuose, Šiaulių apskrityje. Šeima netrukus persikėlė į Kauną. Čia baigusi šv. Kazimiero mergaičių gimnaziją, Felicija įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą. Vokiečiams uždarius universitetą, studijas tęsė Vilniaus universitete ir 1942 m. įgijo filologės romanistės specialybę.

1942-1943 m. Žemaičių Naumiestyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Pagal specialybę ji dirbti negalėjo, nes vokiečių okupacinė valdžia karo metais draudė Lietuvos mokyklose dėstyti prancūzų kalbą.

1943 m. liepos 1 d. ištekėjo už švėkšniškio grafo Aleksandro Adomo Broel- Pliaterio, persikėlė į Švėkšną ir dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje.

Sovietinei armijai artėjant prie Švėkšnos, 1944 m. spalio 8 d. kartu su vyru, mama bei sesers šeima paliko Švėkšną ir arkliais tris mėnesius keliavo į Vokietiją. Ten dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje, dėstė lietuviškoje mokykloje, dirbo įvairius darbus.

1949 m. kartu su vyru ir mama išvyko gyventi į JAV. Pradžioj įsikūrė Čikagoje ir dirbo įvairiose įstaigose, studijavo Čikagos universitete, planuodama ginti mokslo daktaro disertaciją prancūzų kalba. Vyrui gavus darbą Vašingtone, šeima persikėlė ten, ir studijas teko nutraukti.

Nuo 1963 m. dirbo Vašingtono Nacionalinėje medicinos bibliotekoje mokslinės informacijos specialiste – indeksuodavo medicininę literatūrą prancūzų, vokiečių, lietuvių, anglų ir keliomis kitomis kalbomis, kurias gerai mokėjo.

Savo darbą F.L.Pliaterienė mėgo ir, būdama solidaus amžiaus, ilgai darbavosi šioje srityje.

Gražiai ir taisyklingai kalbėjo lietuviškai, be amerikietiškojo akcento. Išsaugojo Lietuvos pilietybę bei buvo tikra Lietuvos patriotė, labai mylėjo Lietuvą, Švėkšną. Į visus žiūrėjo su pagarba, ypač gerbė tremtinius.

F.L.Pliaterienė kasmet kelis mėnesius vasaromis praleisdavo Švėkšnoje, dalyvavo miestelio visuomeniniame gyvenime, labdaros akcijose, remdavo Švėkšnoje ir kitur organizuojamus kultūros renginius. Buvo aktyvi bei kritiška Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos nare. Už nuopelnus miesteliui apdovanota didžiausiu Švėkšnos prizu – šv. Jokūbo statulėle.

Savo lėšomis tvarkė 1993 m. jai paveldėjimo teise atitekusius Švėkšnos ir Vilkėno dvarų pastatus. Švėkšnos kapinėse atnaujino Pliaterių giminės mauzoliejų, antkapinius paminklus. Rūpinosi Švėkšnos parko gėlynų tvarkymu. Atstatė beveik visiškai sugriautą Švėkšnos dvaro oficiną; restauravo Genovaitės vilą (išorę, vidų, kolonų salę), kur jai dalyvaujant vykdavo E.Pliaterytės atminimo draugijos kultūriniai renginiai, buvo organizuojamos parodos. Mielai bendraudavo su atvykusiais ekskursantais.

Visada svajojo sugrįžti gyventi į Lietuvą, Švėkšną, kai žydės obelys.

E.Pliaterytės atminimo draugija

P.S. Šią savaitę velionė bus pašarvota JAV, kur su ja galės atsisveikinti draugai ir artimieji. Vėliau palaikai bus kremuoti ir, tikėtina, pargabenti į Švėkšną.

F.Pliaterienės vyro Aleksandro Pliaterio palaikai 1998 m. parvežti iš JAV ir perlaidoti Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčios rūsyje, po didžiuoju altoriumi, šalia jo senelio grafo Adomo Pliaterio.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.