Puikiais floristikos darbais iki šiol šilutiškius džiuginusi salono „Kvietkelis“ šeimininkė Sonata VALAITIENĖ jau puoselėja planus auginti… savo mokinius.
Tokios mintys Sonatai kyla todėl, kad ji prieš savaitę baigė trejus su puse metų trukusius floristikos mokslus pagal šveicaro Peter Hess programą. Šios, prieš 32 metus sukurtos programos mokyklos jau yra ne tik Šveicarijoje, bet ir Italijoje, Kanadoje, Maskvoje, o pastaruoju metu – ir Kaune. Šilutiškė buvo viena iš pirmosios laidos narių. Iš viso mokyklą baigė 15 mūsų šalies floristų, nors studijas pradėjo net 42.
„Gavau tiek žinių, kad jau galvoju, jog būtų nuodėmė jas laikyti tik sau“, – sako tarptautinių studijų programos baigimą patvirtinantį diplomą parsivežusi S.Valaitienė.Mokėsi daugybės įdomių dalykų
S.Valaitienė pasakoja, jog visų studijų metu mokėsi daugybės reikalingų ir įdomių dalykų: braižybos, ekonomikos, proporcijų floristikoje ir menotyroje, spalvotyros, botanikos. Teko išmokti ir visų augalų pavadinimus lotynų kalba ir daugybės techninių dalykų: pavyzdžiui, kaip paruošti augalus.
Pirmieji studijų metai buvo skirti labiau teoriniams dalykams su trupinėliu praktikos, antraisiais studentai buvo skatinami tą teoriją įgyvendinti. Trečiaisiais metais, anot Sonatos, vyko „kūrybinis sprogdinimas“. Besimokantieji buvo mokomi pažinti save ir aplinką, išreikšti tą pažinimą spalvomis ir gėlėmis.
Ta išraiška, anot Sonatos, tai ne tik puokštę surišti. Tai meninė kūryba, mokymasis pamatyti gamtą ir ją pateikti. „Lektoriai skatino begalinį studentų jautrumą ir būtinai – jį parodyti. Todėl neretam reikėjo nugalėti save, nes mes, lietuviai, tokie susikaustę, užsidarę“, – pastebi Sonata.
Klampojo per pusnis ir potvynį
Baigiamieji floristų teorijos ir praktikos egzaminai vyko Kauno dramos teatre dvi dienas, nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos vakaro.
S.Valaitienei egzaminams ypač intensyviai teko ruoštis jau nuo sausio vidurio. Mat floristai privalėjo patys pasiruošti visiems devyniems praktiniams darbams reikalingą gamtinę medžiagą. O laikas toks nedėkingas – pats žiemos vidurys, kai nei medžių šakelės sprogsta, nei gėlių žiedai skleidžiasi. Tad teko Sonatai ir per sniegus, ir per potvynio vandenų apsemtą teritoriją klampoti gamtinės medžiagos ieškant. „Labai negeru laiku tie egzaminai buvo“, – vargus prisimena Sonata.
Prisirinkti augalų, medžių šakelių ir kitokių gražių dalykų, kuriuos vėliau galėtų panaudoti kurdama kompozicijas, reikėjo nemažai. Štai viena kompozicija turėjo būti 2,20 metrų aukščio ir 45 centimetrų pločio, tad galima tik įsivaizduoti, kiek augalų prireikė jai sukurti.
Egzaminus laikiusiems floristams teko visą pasiruoštą medžiagą patiems atsigabenti į Kauną. „Prisikroviau pilnutėlį automobilį ruošinių“, – linksmai sako Sonata.
Gavo neįkainojamos patirties
Bet ir tai nebuvo vienintelis sunkumas egzaminų metu. Sudėtinga buvo ir dėl to, kad apmąsčiusios būsimą kūrinį ir mintyse susidėliojusios jo spalvas floristės laukė nemaloni staigmena – augalų tiekėjai neatvežė to, kas buvo užsakyta. Sonatai teko naktį dardėti į Prienus, ten pasirinkti kitas medžiagas, o ryte laikyti egzaminą…
„Blogai, kad Lietuvoje neauginama gėlių, kad mes tokie priklausomi nuo užsieniečių“, – apgailestauja floristė.
Egzaminuojamiesiems teko kurti siurprizą iš duotos medžiagos – floristiškai pristatyti spektaklio afišą. Reikėjo sukurti ir floristinį fostoną – romėniškos girliandos kutosą, taip pat – gedulingą vainiką su žydinčiu vazoniniu akcentu, parengti floristinį koliažą ir kitų darbų.
„Buvo sunku dar ir fiziškai, nes kiekvienam darbui buvo tiksliai nurodytos minutės, o nespėjusieji iškart „premijuojami“ baudos taškais“, – sako Sonata.
Patirta didžiulė įtampa ir nuovargis dar neapleido Sonatos, ji sako tik neseniai pajutusi, jog pradeda išsimiegoti. Bet kartu ir apgailestauja, kad mokslai baigėsi. Juk jie davė tiek daug neįkainojamos informacijos ir patirties.
Dabar Sonata sako pradėsianti įgyvendinti tai, ką sužinojo mokydamasi šveicariškoje mokykloje. Kartu jaučia didelę atsakomybę, tad mano, kad jau laikas pradėti auginti savo mokinius. „Neturiu teisės tokių žinių laikyti tik sau“, – sako ji.
Grįžkime prie natūralumo
Žinoma, neiškentėme nepaklausę Sonatos patarimų, kaip artėjant Velykoms papuošti namus, kokių naujovių ji galėtų pasiūlyti šiemet.
S.Valaitienė sako jau pastebėjusi, kad žmonės pavargo nuo kičo ir vartotojiškumo, todėl sintetinių puošmenų perkamumas po truputį mažėja ir grįžtama prie natūralumo. Lietuvius, anot jos, jau pradėjo džiuginti aplinka ir gamta, jie pasiilgo dalykų, kurie tiesiog auga aplink. Taip trumpai ir būtų galima apibūdinti šiandienines velykinės puošybos tendencijas.
Pačios paprasčiausios medžių šakelės, pavasarinės svogūninės gėlės, netgi sužėlę svogūnai, kiaušinių lukštai – štai ta medžiaga, kurią panaudojus jūsų namai šildys natūralumu. Iš jų galima patiems pasidaryti dailių ir jaukių namų puošmenų ir nesunkiai sukurti pavasario nuotaiką, ir nebereikės, anot Sonatos, ieškoti mandrysčių.
Kiekvienuose namuose yra įvairiausių įdomių lėkščių, vazų ir stiklinių, kuriose originaliai atrodys kad ir svogūninė gėlė, nuplautomis šaknimis pamerkta į vandenį. Galima susikurti ir savotišką triptiką: pavyzdžiui, į vieną stiklinę pamerkti tokią svogūninę gėlę, į kitą – berželių šakeles, o trečiojoje susluoksniuoti 2-3 cm gabaliukais sukarpytas šakeles ir trintus kiaušinių lukštus. O jei ant tų sluoksnių dar ir originalią žvakę ar išradingai margintą kiaušinį pastatysite, turėsite tokią puošmeną, kokios nebus nė vienų draugų namuose.
O ieškant medžių šakelių šiuo laiku net į mišką važiuoti nereikia – kiekvieną pavasarį mieste genimos medžių šakos, tik apsidairykime.
„Mano tikslas – visa tai parodyti žmonėms“, – sako Sonata, šeštadienį „Kvietkelyje“ pradėjusi eksponuoti velykines kompozicijas ir akcentus. Ji garantuoja, kad tos kompozicijos, kuriose įkomponuotos pavasarinės gėlės ir medžių šakelės, skleisis ir džiugins net iki Atvelykio.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.