Fotografė Airijoje objektyve ieško gimtosios Šilutės vaizdų

fotografe 3Pažvelgus į statistiką, kiek šilutiškių paliko gimtąjį miestą ir užsienyje ieško laimės, darosi liūdna ir baisu. Turbūt nebėra šeimos, kurios draugas ar giminaitis nebūtų išvykęs už jūrų marių. Tačiau kad ir kaip jų mums trūktų, vis tiek pasidomime, kaip jiems sekasi kurti gyvenimus, kur nauja aplinka, žmonės, svetima kalba, kultūra?

„Šilutės naujienų“ facebook.com socialiniame tinkle susirenka daug mūsų kraštiečių. Visi mūsų tinklapio gerbėjai – emigrantai domisi savo krašto naujienomis, seka jas, komentaruose bendrauja tarpusavyje.

Viena jų – Simona REINYTĖ, 31 metų šilutiškė, emigravusi į Airiją. Simona dalyvavo „Šilutės naujienų“ surengtame nuotraukų konkursėlyje „Bundantis pavasaris“. Atsiųsta nuotrauka iš karto patraukė mūsų dėmesį kokybe, subtiliai pagauta akimirka.

Pakalbinę Simoną sužinojome, kad Šilutėje pradėjusi ieškoti savo, kaip fotografės, gyvenimo kelio, visiškai jį atrado Airijoje. O gimtinės ilgesys – stipresnis už norą užsidirbti. Į svajones vis veržiasi mintis, kad, pralaimėjusi kovoje su ilgesiu, Simona Šilutėje kada nors įkurs fotostudiją, kur galės realizuoti savo idėjas ir pagaliau jas atskleisti saviškiams.

– Kada atsisveikinai su gimtąja šalimi? Ar sunki buvo naujojo gyvenimo pradžia svetur?

– Išvažiavome 2005-aisiais. Kadangi Airijoje jau gyveno mano mama, tai nebuvo sunku apsispręsti. Tiesiog metėme darbus Šilutėje ir išvykome svetur laimės ieškoti. Vyras gavo darbą, o aš namuose prižiūrėjau 3 metų sūnelį.

Nors atvykome į svetimą šalį, kur kita kalba, kultūra, bet greitai apsipratome. Miestelyje, kuriame įsikūrėme, sutikome nemažai lietuvių. Susidraugavome, smagiai leisdavome savaitgalius kartu, lankėmės aplinkinėse vietovėse.

Vėliau ir aš ėmiau dairytis darbo, pradėjau darbuotis restorane. Rodos, viskas stojo į savas vėžes. Juk to ir atvykome – dirbti ir užsidirbti. Bet namų ilgesys vis stiprėjo. Ir, deja, tas ilgesys užgesino entuziazmą, fotografe 2kurio vedini ir skridom į šią nepažįstamą šalį.

Nebuvo praėję nė metai, o mes jau gyvenome planais apie grįžimą namo. Rodės, jokiais pinigais nenupirksi tos laimės, kurią jauti savoje žemėje, tarp senų draugų ir ten likusių artimųjų. Gal dar ilgai būtume neapsiprendę, bet Dievas iškrėtė mums pokštą – per pačias Kalėdas sužinojom, kad laukiuosi antrojo vaikelio.

Tai buvo ne tik likimo dovana, bet ir neginčijamas motyvas keliauti namo. Todėl ilgai nesvarstę nusipirkome bilietus ir atsisveikinome su taip ir nespėta gerai pažinti Airija. Lėktuvui pakilus ištariau lemtingais netapusius žodžius: „Daugiau mano kojos čia nebus“…

Ir ką jūs manot? Po metų mes vėl nusileidome Dubline, tik jau keturiese, kartu su 7 mėnesių dukrele.

Pabuvus Airijoje, jau sunku buvo prisitaikyti Lietuvoje, į ją grįždavome genami namų ilgesio, bet ne geresnio gyvenimo sau ir vaikams. Dabar jau trečiasis ir ilgiausias gyvenimo etapas užsienyje – Airijoje gyvename nuo 2009-ųjų.

Lietuvoje stengiamės apsilankyti bent kartą per metus, nors retokai pavyksta grįžti visiems kartu. Vaikams tai būna didžiausia šventė, jie labai laukia atostogų Šilutėje. Čia – mūsų namai, draugai, artimieji. Vaikai ypač išsiilgsta savo kambario, seniai liestų žaislų, viskas rodosi naujai atrasta, todėl pirmomis dienomis sunku juos iškrapštyti iš namų. Įspūdžių daug, todėl tas laikas pralekia lyg viena diena. Aplankom artimuosius, susitinkame su draugais, tiesiog gerai leidžiame laiką, stengiamės turiningai išnaudoti kiekvieną akimirką.

– Kur gimė mintis susieti savo gyvenimą su fotografija?

– Jau Šilutėje ilgai ieškojau būdų save išreikšti, norėjosi aplink save kurti grožį, tik niekaip nesidėliojo mintys, kokią sritį pasirinkti. Tai buvo tiesiog paklaidžiojimai ir daugiau ar mažiau ieškojimas savęs. Mąsčiau apie dizaino studijas, nesvarbu rodės, ar tai kostiumo, ar interjero dizainas, svarbiausia, kad galėčiau dirbti kūrybinį darbą.

Važinėjimas į Airiją sujaukė šiuos planus ir sudėliojo kitokį mano rytojų.

Fotografuoti mėgau jau seniai ir nors entuziastingai, bet buitiškai – sau, draugams, artimiesiems. Šeima ir aplinkiniai stebėjo mano užsidegimą ir ėmė raginti tuo užsiimti rimčiau. Galiausiai pati supratau, kad tai būdas atsiskleisti, realizuoti įvairias idėjas ir, žinoma, įamžinti žmonėms brangias akimirkas.

Nėra geresnio darbo už pomėgį. Lūžis įvyko prieš porą metų, atėjo laikas išgryninti svajonę ir nustoti blaškytis. Tiesiog dabar einu viena kryptim – noro išmokti ir tobulėti, atrasti savitą stilių. Tai nelengva užduotis sau.

Fotografuoju airius. Su jais dirbti labai paprasta. Jiefotografes vaikai greit prisijaukina aplinką, atsipalaiduoja, o tai svarbu norint išgauti kuo natūralesnę fotografiją. Lietuviai labiau susikaustę, bet, žinoma, visokių žmonių pasitaiko. Su nuotraukoms pozuojančiu modeliu dirbame tol, kol išsipildo lūkesčiai, valandų neskaičiuojame.

Pastebėjau, kad airiai labiau mėgsta fotosesijas studijoje, o lietuviai dažniau renkasi fotosesijas gamtoje ar šiaip širdžiai mieloje aplinkoje. Lietuvos gamta tikrai gražiausias fonas fotografijoms.

Labiausiai mėgstu fotografuoti vaikus. Tada viskas vystosi natūraliai – jie žaidžia, kažkuo užsiima, o man belieka fiksuoti akimirkas. Tai malonus procesas. Stengiuosi prieš fotosesiją kažką pasiruošti, kuo galėčiau nustebinti ir sudominti mažąjį modeliuką. Ruošiuosi prieš kiekvieną fotosesiją, tai savotiška išraiškos priemonė, galimybė įgyvendinti idėjas ir suteikti fotografijai gyvumo.

Dar mėgstu fotografuoti daiktus, gėles. Taip aš atsipalaiduoju – dėliodama, fotografuodama. Tai lyg savotiška meditacija.
Fotografuojant žmones man svarbiausia kontaktas, bendravimas prieš ir pačios fotosesijos metu. Tik šiltas ir nuoširdus bendravimas padeda žmogui atsiskleisti, o tada galima tikėtis ir geriausio rezultato.

– Ko labiausiai pasigendi Airijoje? Kokie tavo ateities planai – emigrantės dalia ar visgi grįžimas į gimtinę?

– Šilutėje gimiau ir užaugau, šis kraštas man brangus. Prieš išvažiuodama į Airiją dirbau čia, bet tai nebuvo mėgstamas darbas, todėl lengva buvo apsispręsti jį palikti ir ieškoti laimės svetur.

Tačiau leisdami dienas svetur pasiilgstam lietuviškų metų laikų, nes Airijoje – amžinas ruduo. Ir gamta kitokia: mažai miškų, labai akmenuota. Rodos, tai nelabai reikšmingi dalykai, bet ilgainiui jie pradeda slėgti.

Ne veltui sakoma „Visur gerai, bet namie geriausia“. Todėl vis pasvarstome apie grįžimą į gimtinę. Brandinu idėją čia grįžus įkurti fotografijos studiją. Nes būtent fotografija šiandien gyvenu, tai – mano poilsis, darbas, puikus būdas išreikšti save, įgyvendinti begalybę idėjų. Ir tuo norisi dalintis ne tik su airiais, bet ir su saviškiais – šilutiškiais.

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.