„Visur vis lietuviškai norime kalbėti, ką mylėjo mūs tėvai, norim ir mylėti“, – eiliavo Mažosios Lietuvos paukštelis. Tikriausiai nedaugelis žino, kad šis slapyvardis dengia jauno poeto, publicisto, mokytojo, kultūrinio bei visuomeninio veikėjo, lietuvybės puoselėtojo F.Bajoraičio vardą.
„Pažino jį iš posmelių ir rašinėlių Tilžės „Naujosios“. Pažino jį kiti iš jaunųjų susirašinėjimo ir iš keliaujančiojo knygyno. O kiti jį ir asmeniškai pažino. Malonų padarė įspūdį savo atrodymu ir savo kalbėjimu bei veikimu. Bet ir buvo matyti, kad jam nelemtas ilgas gyvenimas. Už tai jis kuo daugiau rūpinos, kad Lietuvos kraštelis būtų pilnas lietuviško gyvumo. Apie tai jis nuolat mąstė ir svajojo. Tam jis savo širdį ir savo dienas buvo paskyręs. Ne veltui nuėjo jo darbas“, – F.Bajoraitį po jo mirties apibūdino bičiuliai.
Jautėsi lietuvis
F.Bajoraitis gimė 1883 m. gruodžio 9 d. Medukalnių kaime, Įsručio apskrityje. Fridricho vardas jam suteiktas tėvo garbei. Netrukus jo tėvai persikėlė į lietuvininkų Balandžių kaimą. Čia Bajoraičių šeima dar susilaukė dukrų Emilijos, Lidijos, sūnų Endriaus, Viliaus.
Šeimos galva laikėsi griežtų socialdemokratinių pažiūrų ir jų nekaitaliojo. Įsikarščiavęs turtinguosius bei pusdvarininkius apšaukdavo žmonių tranais. Šeimoje buvo kalbama lietuviškai.
Sulaukęs septynerių, Fridrichas pradėjo lankyti tame pačiame kaime įsikūrusią liaudies mokyklą, kurioje pagal to meto politiką buvo dėstoma vokiškai. Fridrichas nuo jaunų dienų jautėsi esąs lietuvis ir nebijojo to parodyti. Lemiamą įtaką jo pažiūrų susiformavimui padarė J.Zauerveino eilėraštis „Lietuvninkais mes esame gimę“: išmoko jį atmintinai, o kitą dieną užrašė ant klasės lentos. Tuo metu tai buvo labai drąsus žingsnis.
1898 m. penkiolikmetis Fridrichas baigė liaudies mokyklą ir, gavęs tėvų pritarimą, pasirinko pedagogo profesiją, kuri tuomet buvo labai gerbiama. Mokslus tęsė Karalienės mokytojų seminarijoje Klaipėdoje, tačiau prieš įstodamas ten, jis 1899-1901 m. lankė paruošiamuosius kursus Karaliaučiaus preparandijoje. Mokslai jam puikiai sekėsi, deja, prasidėjo džiova, su kuria Paukštelis turėjo kovoti visą likusį gyvenimą.
Mokytojų seminarijoje F.Bajoraitis perskaitė daug knygų, tarp jų – ir lietuviškų. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Nuo jaunų dienų užsibrėžta nuostata ginti lietuvių kalbą ir tradicijas dar labiau sustiprėjo ir tapo jo, kaip mokytojo, tikslu. Lietuvininkus, nedrįstančius priešintis germanizacijai, F.Bajoraitis vadino nesusipratėliais.
1904 m. jis baigė mokytojų seminariją, vienintelis iš šios laidos absolventų diplomą gavo su pagyrimu.
Paleičiuose beldėsi į lietuvininkų sąžinę
Pirmoji F.Bajoraičio darbo vieta buvo Paleičių liaudies mokykloje, Šilokarčemos apskrityje. Mokykla veikė nuo 1856 m. ir buvo įkurdinta ne tipiniame raudonų plytų name, o erdviame mediniame pastate. Šią mokyklą lankė apie 70 Paleičių ir aplinkinių sodžių vaikų. Ir nors daugumą apylinkės gyventojų sudarė lietuvininkai, nemaža jų dalis, paveikti germanizacijos, jau skelbėsi vokiečiais.
F.Bajoraitis ir toliau liko ištikimas savo įsitikinimams, todėl, be mokymo plane nurodytų dalykų, vaikus ėmėsi mokyti ir lietuvių kalbos. Tai buvo negirdėtas dalykas, joks kitas mokytojas nebūtų išdrįsęs pasipriešinti 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo prezidiumo įstatymui, nurodžiusiam vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba.
Pastebėjęs suvokietintas savo auklėtinių pavardes, mokytojas ragino susigrąžinti autentiškas lietuviškas jų formas. F.Bajoraitis beldėsi ir į mokinių tėvų sąmonę: ragino juos dalyvauti lietuviškose pamaldose ir per jas konfirmuoti savo vaikus. Jis taip pat ragino šeimas kurti tik su lietuviais ir tokiu būdu išsaugoti lietuvišką identitetą.
Tai atsispindėjo ir Fridricho kūryboje. Eilėraštyje „Visur tik lietuviškai“ sakoma: „Visur tik lietuviškai! / Kraujo nemaišysim, / Kaip tėvai, taip ir vaikai, / Gryną išlaikysim“.
Platesni kultūriniai užmojai
1905 m. F.Bajoraitis įkūrė „Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį“, o vėliau ir pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“. Abi šios organizacijos stipriai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo.
Jaunuoliai, dalyvavę susirašinėjimo ratelyje, rašė laiškus lietuvių kalba vienas kitam. Jie pasakodavo apie savo gyvenimus, siekius, aptardavo tautiškumo klausimus. Tokiu būdu buvo žadinamas lietuvininkų susipratimas, lavinami gimtosios kalbos rašybos įgūdžiai. Apie šį sumanymą paskelbus spaudoje, norinčiųjų susirašinėti atsirado įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Į šią veiklą taip pat įsitraukė Fridricho seserys Emilija, Lidija bei daugelis kitų šio krašto vaikinų ir merginų.
Keliaujančio knygyno tikslas buvo šviesti Mažosios Lietuvos gyventojus, suteikiant jiems galimybę paskaityti įvairesnių knygų. Pirmuosius spaudinius šiam knygynui dovanojo Prūsijos lietuvininkų susivienijimo draugija, Jonas Vanagaitis ir Vydūnas. Knygas taip pat atsiuntė mokslo, kultūros veikėjai, gyvenę abiejose Lietuvos dalyse, emigrantai, įsikūrę Vakarų Europos šalyse bei JAV ir Kanadoje. Keliaujantį knygyną paremti buvo galima ir aukomis.
Skaitiniai šiame knygyne keliaudavo ratu. Pradinę siuntą, F.Bajoraičio bei jo talkininkų sudarytą, pageidaujantis asmuo gaudavo paštu. Perskaitęs spaudinius, specialiame lydraštyje užrašydavo savo pastabas, siūlymus. Tada knygos būdavo siunčiamos tame pačiame lydraštyje nurodytam kitam adresatui, kol galiausiai apkeliavusios ratą žmonių vėl grįždavo pas sudarytojus.
Atsižvelgiant į skaitytojų pageidavimus, knygų siunta buvo pertvarkoma, išimamos mažiau skaitytojams įdomios, mažesnės vertės knygos, pridedamos už mecenatų ar pačių skaitytojų aukotus pinigus nupirktos knygos.
Prof. Domo Kauno duomenimis, 1906-1908 m. laikotarpiu 85 abonentams išsiųstos 667 knygos. Keliaujantis knygynas veikė iki 1920 m.
Liga privertė pasitraukti į pensiją
F.Bajoraičio sveikata vis blogėjo, ligai paūmėjus, 1907 m. jis išvyko į Gerbersdorfo džiovininkų ligoninę Silezijoje. Į tėviškę grįžo kiek pasitaisęs, tačiau palaipsniui jo jėgos seko, mokytojauti nebegalėjo ir pasiprašė į pensiją. Valdžia jam paskyrė 30 markių pašalpą (maždaug pusę mėnesinės mokytojo algos).
Sugrįžęs į tėviškę Fridrichas ir toliau tvarkė keliaujančios bibliotekos reikalus, rašė eilėraščius, lietuvybę ginančius straipsnius. Po savo kūriniais pasirašinėdavo Paukštelio arba Balandėlio slapyvardžiais. F.Bajoraitis bendravo su kitais to meto intelektualais – Vydūnu, Zauniais, A.Braku, J.Vanagaičiu.
Daugiausia įtakos Fridrichui turėjo Vydūno idėjos, juos taip pat siejo ir artima bičiulystė.
Šį pasaulį F.Bajoraitis paliko 1909 m. kovo 16 d., būdamas 26 metų. Vydūno rūpesčiu 1932 m. išleistas pomirtinis eilėraščių rinkinys „Gyvumo žodžiai“.
Iš viso F.Bajoraitis paskelbė apie 20 straipsnių, o jo poezija turėjo įtakos daugeliui Mažosios Lietuvos rašytojų: M.Hofmanui, G.Juozupaičiui, I.Simonaitytei.
Šilutės biblioteka pratęsė F.Bajoraičio veiklą
Po F.Bajoraičio mirties keliaujančiojo knygyno reikalais rūpinosi Jurgis Rupkalvis, kuris organizacinį knygyno centrą vėliau perkėlė į Šilutę. Lekiantis knygynas buvo viešosios bibliotekos užuomazgos, kuri Šilutėje įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d.
Biblioteka pratęsė F.Bajoraičio veiklą, skleisdama lietuvišką žodį. 1995 m. žymint bibliotekos 50 m. įkūrimo jubiliejų, ji pavadinta F.Bajoraičio vardu. Šiuo metu biblioteka turi 23 filialus Šilutės rajone, 65 darbuotojus, 288 052 spaudinių ir apie 11 430 skaitytojų.
2010 m., minėdama 15 metų vadinimosi F.Bajoraičio vardu jubiliejų, Šilutės biblioteka įgyvendino projektą „Fridrichas Bajoraitis ir Paleičiai“, kuriuo siekė įamžinti F.Bajoraičio vardą. Bibliotekos atstovai kartu su Pirmosios gimnazijos gimnazistais vyko į ekspediciją po Paleičių kaimą, aplankė buvusią F.Bajoraičio darbovietę – Paleičių mokyklos pastatą, užrašė senųjų kaimo gyventojų atsiminimus, rinko vaizdinę medžiagą.
Kūryba
Lietuviški žodžiai
Negriauti, nebriauti,
nešaukti, nepliaukšti,
krutėti, judėti
ir arti, akėti ir sėti,
ir laukti,
budėti, stebėti,
regėti, tikėti,
kantrumo turėti,
kentėti, tylėti,
mylėti.
(1907. VIII.8)
Visur lietuviškai
Visur vis lietuviškai
norime kalbėti,
ką mylėjo mūs tėvai,
norim ir mylėti.
Visur vis lietuviškai
tautą užvaduosim,
ką saugojo mūs tėvai,
tą ir mes saugosim.
Visur vis lietuviškai!
Kraujo nemaišysim,
kaip tėvai, taip ir vaikai
gryną išlaikysim.
Visur vis lietuviškai
kaip tėvai manykim:
taip giliai, skaidriai. Laisvai,
to nepragaišykim.
Visur vis lietuviškai!
Mes – mes nepražūsim!
Ginsimės kaip kart tėvai:
Buvom! Esam! Būsim!
(1905)
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.