34-eri Šilutės sportui atiduoti metai, apie 1000 per tuos metus prie futbolo kamuolio profesionaliai prisilietusių jaunųjų šilutiškių, iš jų – daug visoje šalyje išgarsėjusių sportininkų, begalė varžybų, turnyrų ir čempionatų, taip pat – ir apdovanojimų.
Tokį kraitį sukrovė praėjusią savaitę 60-mečio jubiliejų atšventęs žinomas Šilutės futbolo treneris Bronius MACKEVIČIUS.
Bet kalbinamas apie tą kraitį jubiliatas vis neramiai muistosi ir įtikinėja, jog… nesą čia apie ką kalbėti ir ne pasiekimai, nuopelnai ar apdovanojimai svarbiausia jo darbe. Svarbiausia tai, kad daugybė Šilutės vaikų yra užimti laisvalaikiu ir užsiima jie ne bet kuo, o mėgstama veikla, ugdančia valingą ir sveiką žmogų.
Užtat ir neprašomas treneris išduoda savo viso gyvenimo svajonę…
Auklėtiniai plaukė į platesnius vandenis
Jokios statistikos B.Mackevičius neveda. Ši tiesa paaiškėja iš karto, kai tik paklausiame apie ugdytas jaunųjų Šilutės futbolininkų komandas, respublikinius ir tarptautinius turnyrus, kuriuose jis ne kartą dalyvavo su savo berniukais. Jokių tikslių skaičių pašnekovas negali pateikti, nes net jubiliejui artėjant šių dalykų tiesiog neskaičiavo.
B.Mackevičius sako, jog jam, kaip, matyt, ir kiekvienam treneriui, labiausiai įsiminė pirmoji komanda. Tai buvę 1968-aisiais gimę berniukai, kuriuos treniravo apie 1977-uosius. Lietuvoje tuo metu šie šilutiškiai buvo IV vietoje, o vienas jų – Kęstutis Klišauskas – išplaukė ir į platesnius vandenis – žaidė Lietuvos jaunimo rinktinėje, Vilniaus meistrų komandoje „Žalgiris“, kitose rinktinėse.
Kiti jo auklėtiniai irgi žaidė žinomose šalies komandose, bet treneris to nesureikšmina ir savo nuopelnų visai neakcentuoja. Anot jo, svarbiausia – tikslas, kad vaikai ateitų į treniruotes, kad turėtų mėgstamą veiklą ir nebeturėtų laiko netinkamiems užsiėmimams.
Vyksta natūrali atranka
Futbolas traukia: vienu metu šios sporto šakos treniruotes VšĮ „Šilutės sportas“ nuolat lanko apie 170 berniukų, pusšimtis ir daugiau jų – B.Mackevičiaus auklėtiniai. Tai ne tik šilutiškiai – vaikai važinėja iš Žemaičių Naumiesčio, Degučių, Saugų, Rusnės, Juknaičių ir kitų vietovių.
Priimant berniukus specialios atrankos nedaroma: priimami visi, kas nori spardyti kamuolį, o, anot trenerio, natūrali atranka įvyksta vėliau. „Atkrenta tie, kam pasirodo per sunku, nesiseka, kas randa sau įdomesnių užsiėmimų“, – sako B.Mackevičius.
Tiesa, būtent šiai sporto šakai talentą turinčių vaikų ieškoma kryptingai – treneriai lankosi mokyklose, pastebėję tokius vaikus, kalbasi su tėvais. Būtent tėvai treneriui ir vėliau paprastai padeda spręsti daugelį, anot jo, gyvenimiškų situacijų, tad santykiai su jais palaikomi nuolat.
Treniruojasi berniukai ir miesto centriniame, ir atsarginiame, ir Pirmosios gimnazijos stadionuose. O jų treneris labai džiaugiasi ką tik atidarytu mini stadionu H.Šojaus gatvėje. „Treniruotės vyks ir čia“, – patikina jis.
Yra ir liūdnų pastebėjimų
Šilutiškiai futbolininkai kasmet dalyvauja daugybėje turnyrų, tarp jų – ir tarptautinių. Štai šiemet dalyvavo Estijoje surengtame tarptautiniame turnyre, kuriame rungtyniavo daugiau nei 1000 vaikų iš Rusijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Švedijos, Italijos, Estijos. Šilutiškių komandą sudarė 48 jaunieji futbolininkai, juos lydėjo ir kai kurie tėvai. Iš šio turnyro jie grįžo nugalėtojais – 1997-1998 m. gimę berniukai savo amžiaus grupėje tapo čempionais.
Šios pergalės B.Mackevičius nepriskiria sau vienam – iš karto pamini, jog tuos vaikus treniravo kartu su Svajūnu Česnuliu.
Svari ir kita šiemetinė šilutiškių pergalė – viena B.Mackevičiaus treniruojama grupė tapo Lietuvos I lygos čempionais.
Futbolą pamėgę berniukai savo trenerio rankose išbūna 7-8 metus, vėliau pereina į vyresniųjų – rajono vyrų futbolo komandą, kurioje žaidžia, kol baigia mokyklą ir pakelia sparnus gyvenimui. Į gyvenimą jie, anot B.Mackevičiaus, išsineša ne tik tvirtus raumenis, bet ir tvirtą valią, išugdytą tikslo siekimą, kuris neabejotinai padės jiems siekiant tolesnių gyvenimo aukštumų.
Turi treneris ir liūdnesnių pastebėjimų. Anot jo, ankstesnių kartų berniukai brendo greičiau, buvo tvirtesni ir labiau savarankiški. O pastaraisiais metais į Sporto mokyklos pirmąją klasę ateinantys vaikai yra „dar lėliukai, dauguma net nepaleidžiantys mamos sijono“.
Liūdina jį ir tai, kad šeimų požiūris į sportą prastėja, kad bandant pritraukti vaikus sportuoti tenka ne kartą mindyti namų slenksčius, įkalbinėti ir juos pačius, ir jų tėvus.
Užtat džiugina VšĮ „Šilutės sportas“ vadovo Dainiaus Gricevičiaus požiūris į sporto pedagogus. „Direktorius mums darbe duoda tikrą demokratinę laisvę“, – palygina treneris.
Darbas – viso gyvenimo pomėgis
Ar užtenka treneriui laiko ne tik raginti visus sportuoti, bet ir pačiam rytais padaryti mankštelę, galbūt apsilieti šaltu dušu ar pabėgioti?
„Kasdien turiu po 3 treniruotes, kurios prasideda 14.30 val. ir baigiasi jau sutemus – apie 20 valandą. Jų metu vaikams tenka parodyti daugybę pratimų, kartu su jais ir pabėgioti, ir pašokinėti. Tad, manau, kad man judėjimo pakanka net be specialios rytinės mankštos“, – šypsosi B.Mackevičius.
Fizinio krūvio jis turi tiek, kad net žaisti futbolą „Šilutės veterano“ komandoje atsisakė: tam tiesiog pritrūksta laiko, juolab kad ir vaikų futbolo turnyrai dažniausiai vyksta savaitgaliais.
Tik nemanykite, kad B.Mackevičius skundžiasi dėl tokio užimtumo. Atvirkščiai – jis tuoj pat patikina, jog savo darbo net nevadina darbu – jis turi viso gyvenimo pomėgį.
Pokalbio pabaigoje jubiliatas ir neprašomas išsitaria apie savo viso gyvenimo svajonę: „Kad Šilutė pagaliau turėtų šiuolaikišką stadioną su kokybiška dirbtine futbolo danga, kur kiekvienas šilutiškis galėtų ateiti ir pažaisti futbolą, ir komfortiškai pažiūrėti varžybas“, – sako jis.