„Gabrieliaus“ gyventojų istorijos: nuo perdozavimo iki nušvitimo

Priklausomybė nesirenka nei žmonių, nei situacijų. Vieniems motyvacija iš alkoholizmo ir narkotikų liūno pakilti tampa Dievas, kitiems priklausomybės pragarą iškentę likimo broliai, tretiems artimųjų palaikymas.

Reabilitacijos centre gyvenantis ir dukrelę Viktoriją prie savęs glaudžiantis Tadas neslepia, kad ji – jo didžiausia motyvacija keistis, vaduotis iš priklausomybės liūno. Jaunas vyras tiki, kad jam pavyks.

Nuo priklausomybės besigydančiam Tadui (vardas pakeistas) didžiausia motyvacija telpa į jo rankas – tai 11 mėnesių dukrelė Viktorija. Su ja kartu jaunas vyras gyvena reabilitacijos centre „Gabrielius“, kur ir jam, ir dukrai teikiama pagalba.

„Gabrieliaus“ istorijoje tai pirmasis atvejis, o Lietuvoje gal antrasis – kai galimybė auginti kūdikį suteikiama besigydančiam nuo priklausomybės žmogui.

Kol vieni centro gyventojai kovoja su savo vidiniais demonais, kitų akys jau nušvitusios. Vytautas ir Nikolajus – jau laimėję kovą prieš priklausomybę, liko čia Vyžiuose, ir dabar padeda kitiems. Jie puikiai žino, kad gydantis šią ligą būna arba juoda, arba balta.

Palaikymas ypač reikalingas tada, kai ateina tamsios dienos, kada norisi viską mesti, pabėgti ir pasiduoti. Ir nors ne visos reabilitacijos centro gyventojų istorijos su laiminga pabaiga – viltis išsigelbėti ir gyventi blaiviai yra.

Kunigas V. Miliauskas sako, jog laimingą pabaigą turinčių reabilitacijos istorijų, deja, yra vos trečdalis.

Sveiksta pagal 12 žingsnių programą

Reabilitacijos centras „Gabrielius“ įsikūręs šalia Juknaičių, Vyžių kaime. Centrui vadovaujantis evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas pasakojo, kad veiklos pradžia 2008 m. buvo sunki. Senajame Vyžių parapijos klebonijos pastate buvo išlūžusios grindys, aptrupėjusios sienos, įgriuvęs stogas.

Įdėjus daug darbo viskas keitėsi ir dabar vaizdas visai kitoks. Pirmajame aukšte – administracijos patalpos, virtuvė, kur vyrai patys sau gamina valgį, laisvalaikio kambarys, sporto salė. Antrajame aukšte – miegamieji. Šiuo metu užpildytos beveik visos vietos. Svarbiausia sąlyga norintiems čia gydytis – atvykti savo noru, paslauga nemokama.

Prie „Gabrieliaus“ išgyvenimo finansiškai prisideda Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Kvalifikuotą pagalbą čia teikia specialistai, o sveikstama pagal 12 žingsnių programą.
Vartydamas nuotraukų albumą V. Miliauskas pasakoja istorijas. Deja, su laiminga pabaiga jų gal tik trečdalis. Liūdnų istorijų, paženklintų perdozavimu, mirtimi, kur kas daugiau…

Pasak kunigo, priklausomybė tiek nuo alkoholio, tiek nuo narkotikų sukelia panašią kančią. Skirtumas tik tas, kad alkoholikams jų svaigalai randami parduotuvėje, o narkotinių medžiagų reikia ieškoti juodojoje rinkoje, o kai kurių dozė parai kainuoja apie 100 eurų. Narkomanai dažnai miršta perdozavę, nes svaigalai dažnai būna sumaišyti su kitomis kenksmingomis medžiagomis.

Socialinio darbuotojo padėjėju jau dirbantis Nikolajus kažkada dėl savo priklausomybės taip pat iškentė tikrą pragarą.

Pašaukimas – padėti priklausomiems

Kunigo V. Miliausko dešinioji ranka – socialinio darbuotojo padėjėju dirbantis Nikolajus. Šiandien ramybe spinduliuojantis 66 metų vyras, kažkada iškentė tikrą pragarą.

Nikolajus pasakoja, kad jam nesisekė nuo vaikystės. Motina sėdėjo kalėjime, tėvas girtavo, giminės taip pat mėgdavo išgerti. Nematęs tinkamo pavyzdžio, jis ir pats nuėjo klystkeliais, 20 metų sėdėjo kalėjime.

Prieš 15 metų išėjęs iš įkalinimo įstaigos Nikolajus pagalvojo: „Kam aš gimiau?“ Tuo metu jis kankinosi nuo priklausomybės alkoholiui, o kadangi neturėjo kur gyventi, glaudėsi nakvynės namuose Klaipėdoje.

Visgi savyje atrado stiprybės šauktis Dievo pagalbos. Po kurio laiko Nikolajus atsidūrė krikščioniškame reabilitacijos centre netoli Šiaulių – praėjo visą gydymo programą, mokėsi ir galiausiai ten pradėjo dirbti socialinio darbuotojo padėjėju. Visą laiką vyras meldėsi ir mintyse prašė Dievo patarimo, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose.

Prieš 5 metus Nikolajus atvažiavo dirbti į „Gabrielių“. Pradžioje jis nuomojosi kambarį, vėliau nusipirko butą Juknaičiuose. Rado jis ir savo svajonių moterį Virginiją, kuri vėliau tapo jo žmona. Jis džiaugiasi, kad savo sutuoktinės akyse vis tobulėja.

Nikolajus žino, kad jo pašaukimas – padėti nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Į juos su meile žiūri kaip į savo vaikus, kurių neturėjo.

„Jeigu aš išmokau savo problemas spręsti, išmokysiu ir kitus“, – sako jau 15 metų blaiviai arba, kaip pats sako, švariai gyvenantis Nikolajus.

Vyras puikiai žino, kad priklausomybės ligos kraštutinumai – balta arba juoda, nėra kitos spalvos. Dažnai „Gabrieliaus“ gyventojams užeina noras viską mesti ir išvažiuoti, tuomet Nikolajus su jais kalbasi, stengiasi sulaikyti. Būna, kad vyrai išeina, tačiau vėl grįžta – vieną, antrą, trečią kartą… Visada smagu prisiminti tuos, kuriems pavyko nugalėti ir atsistoti ant kojų.

Kilo ir leidosi pjūklo dantimis

Kaunietis Vytautas į „Gabrielių“ atvažiavo prieš 2,5 metų. Alkoholizmo sukeltų problemų buvo tiek, kad vyras nebežinojo, kaip iš jų išlipti. Visą Europą išmaišęs vilkiko vairuotojas buvo padaręs dvi avarijas, jo laukė teismas. Santykiai su artimaisiais buvo nepavydėtini: jauniausias sūnus nenorėjo tėvo akyse matyti, uošvė neįsileido į namus, neliko draugų.

Vytautas pažinojo Nikolajų, kurio numerį surinko būdamas neblaivus. Paprašęs pagalbos, sulaukė kvietimo atvykti į „Gabrielių“. Bilietą iš Kauno Vytautui nupirkusi žmona pasakė: „važiuok“.

„Atvažiavau ir prigijau. Buvo momentų, kai pats nežinojau ko norėjau, norėjosi viską mesti“, – sunkias akimirkas prisimena vyras. Jis džiaugiasi, kad sėkmingai baigė reabilitacijos kursą, vėliau metus čia savanoriavo. Gruodį bus metai, kai Vytautas dirba „Gabrieliuje“ socialinio darbuotojo padėjėju, taip pat savanoriauja.

Dabar jo akys švyti, jis turi daug sumanymų ir veiklos. Vytautas atvirauja, kad niekada nebuvo toks laimingas, taip viskuo patenkintas, kaip dabar. Labiausiai jis džiaugiasi, kad pasitaisė santykiai su žmona, uošve. Anksčiau tėčio nenorėjęs matyti sūnus, pamatęs jo pokyčius, ir pats savanoriavo „Gabrieliuje“, o dabar tarnauja kariuomenėje. Su vyriausiu sūnumi Vytautas tapo geriausiais draugais, šiuo metu padeda jam remontuoti butą.

54 m. vyras suskaičiuoja, kad priklausomas buvo apie 35 metus. Prasidėjęs, atrodo, nuo nekalto išgėrimo, ilgainiui alkoholizmo liūnas vis gilėjo, buvo pakilimų ir nuosmukių. „Kaip pjūklo ašmenimis pakildavau ir leisdavausi“ – ankstesnį gyvenimą prisimena vyras.

Jėgų sveikti suteikia dukrytė

Beveik du mėnesius „Gabrieliuje“ gyvenantis Tadas mažakalbis. Susimąstęs žvelgia į tolį, o ant jo rankų šypsosi dukrelė Viktorija. „Motina atsisakė Viktorijos kai jai buvo keturi mėnesiai ir man pasiūlė ją auginti. Nieko negalvodamas sutikau“, – sako jaunas tėtis.

Pradžioje su kūdikiu jis gyveno savarankiško gyvenimo namuose netoli Vilniaus, vėliau atvažiavo čia. Ir nors nebuvo lengva, Tadas „Gabrieliuje“ jaučiasi kaip didelėje šeimoje.

„Visokių būna dienų. Būna guldai vaiką ir užmiegi greičiau negu jis, būna ir lengvesnių dienų“, – apie tėvystę kalba vyras. Visi kūdikio priežiūros darbai – maitinimas, sauskelnių keitimas, migdymas jam nebuvo naujiena, tą žinojo anksčiau, baigė ir tėvystės įgūdžių kursus.

Kunigas Valdas ypač dėkingas Šilutės rajono gyventojais, kurie Tadui ir Viktorijai padovanojo lovytę, maniežą, vežimėlį. Paskelbus apie pagalbos prašymą populiarioje Šilutės feisbuko grupėje, reikalingi daiktai atsirado kone per pusvalandį.

Tadas atviras – stiprybės gydytis nuo priklausomybės jam teikia dukrytė. Jam sveikti, o Viktorijai augti padeda ir specialistų komanda. Sau Tadas linki stiprybės ir ištvermės.

„Kada laikai motyvaciją ant rankų, silpnybės neturi imti viršaus“, – sako kunigas.

V. Miliauskas nepabijojo į „Gabrieliaus“ šeimą priimti Tado ir Viktorijos, nes šios įstaigos durys atviros visiems, kam reikia pagalbos gydantis nuo priklausomybių.