„Gabrielius“ nepaduoda žuvies, jis įteikia meškerę…

gabrielius reabilitacijos centras miliauskasRajono Narkotikų kontrolės komisija savo posėdį iš Savivaldybės kabinetų perkėlė į Vyžių kaimą. Čia veikiančiame psichoterapinės reabilitacijos centre „Gabrielius“ komisijos nariai – Savivaldybės administracijos, švietimo ir socialiniai darbuotojai, policijos ir prokuratūros pareigūnai – pamatė, kur ir kokiomis sąlygomis gyvena savanoriškai laikiną atskirtį nuo viso ankstesnio savo gyvenimo pasirinkę įvairių priklausomybių turintys žmonės.
„Gabrielius“ šiandien jau toli gražu nebe toks skurdus, koks buvo prieš kelerius metus, kuomet „Šilutės naujienos“ centre svečiavosi pirmą kartą. Dabar jau suremontuoti visi kambariai, įsigyta organizacinės technikos, baldų. O ir gyventojų centre šiuo metu jau kelis kartus daugiau, nei buvo pradžioje.

Centras jau kitoks

Centro kieme gausų būrį svečių sutikęs jo vadovas kunigas Valdas Miliauskas svetingai vedžiojo po visas patalpas. Ten, kur prieš keletą metų matėme tik plikas plytų sienas ir krūvas suverstų statybinių medžiagų, šiandien jau visai kitoks vaizdas. Visi kambariai arba suremontuoti, arba jau baigiami remontuoti, beveik visi apstatyti baldais. Kelerius metus besitęsiantys remontai – pačių čia gyvenančių vyrų darbas.

Iš kur pinigai? – natūraliai kils klausimas kone kiekvienam skaitytojui. V.Miliauskas papasakojo ir apie vykdomą Europos Sąjungos Socialinio fondo finansuojamą projektą „Galiu gyventi kitaip“. Projekto tikslas – sugrąžinti į dar bo rinką priklausomybę alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms turintį žmogų, o jo įgyvendinimui gauta 1 857 673 litai.

„Todėl ir galėjome įsigyti baldų, darbo įrankių ir įrangos, galime vyrams teikti ir profesionalaus psichologo pagalbą“, – sako centro vadovas.

Dar viena naujovė – centre dirba dvi socialinės darbuotojos. Simona Miliauskienė ir Jūratė Andrijauskaitė sako, kad sekasi joms gerai, mat vyrai moterims jaučia pagarbą, tad ir konfliktuoti su jomis nebando.

„Kol kas čia gyvena tik vyrai, ir vargu ar kada bus kitaip“, – pasvarsto V.Miliauskas. Mat kaip ten bebūtų, nors nemažai moterų irgi serga priklausomybe nuo alkoholio ar narkotikų, gydytis ryžtasi menka dalis. „Aš juk – moteris, kaip aš eisiu gydytis dėl priklausomybės? Ką visuomenė pasakys?..“, – taip, deja, dar mąsto daugelis dailiosios lyties atstovių.

Gyvenimas centre turi apribojimų

Pusryčiai, pietūs ir vakarienė, miegas – numatytomis valandomis, maldos valandos, privalomas sėdėjimas ant vadinamosios „karštosios“ kėdės kiekvienam naujai atvykusiam, kad senbuviai galėtų įvertinti naujoko motyvus žengti blaivybės keliu. Privalomi ir atsiskaitymai savai bendruomenei už kiekvieną iš nueitų 12-os žingsnių programos, nes tik sava bendruomenė įvertins, ar susidorojai su dar vienu žingsneliu blaivaus gyvenimo link.

Tai toli gražu ne visi apribojimai, kuriuos sau nusistatė dabar jau 15 čia gyvenančių vyrų, kurių dauguma 27-45 metų amžiaus.
Gal ir ne visiems įprasta matyti, pavyzdžiui, ant sienų surašytas bendravimo taisykles ar pasiūlymą supykus vietoje rusiškų naudoti lietuviškus keiksmažodžius, bet čia tai veikia.

Reabilitacija centre trunka pusantrų metų, bet toks suėjęs terminas nėra „lubos“, po kurių žmogus išvaromas į gatvę. Šiuo metu du vyrai čia gyvena jau po porą metų.

Visos durys – su rankenomis

V.Miliauskas pasakoja, jog pastaruoju metu artimųjų lankymai nebėra taip griežtai ribojami, kaip buvo pradžioje. Laimė, dar nepasitaikė tokių atvejų, kad atvykstantys lankytojai atvežtų reabilitantams draudžiamų dalykų – svaiginimosi priemonių.

Paklaustas apie čia gyvenančių vyrų galimybę bet kada išeiti, V.Miliauskas šypsodamasis rodo duris, kurios, anot jo, visos yra su rankenomis… Vyrai gali išeiti tada, kai jie patys panorės. Palaiko jie kontaktus ir su aplinkiniais, pavyzdžiui, vakarais traukia į Juknaičius pažaisti futbolą su vietos jaunimu.

„Atskirti nuo visuomenės nesistengiame, nes kuo didesnė šiandien būtų jų atskirtis, tuo sudėtingesnė išėjus laisvėn taptų integracija į visuomenę“, – mano V.Miliauskas.

„Labai džiaugiamės mūsų bendradarbiavimu, kuris trunka jau ne vienerius metus. Jūs duodat ne žuvį – jūs įteikiat meškerę tam žmogui, kurį visuomenė dažnai jau būna atstūmusi“, – „Gabrieliaus“ darbuotojams sakė Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Audra Barauskienė.