Pagal kinų kalendorių, sausio 28-ąją visų metų energetinį foną perima ir nuo šiol valdys Ugninis gaidys, tad jau nuo rytojaus galėsime pajusti visą šių metų valdovo energiją. Todėl, anot astrologų, svarbu pasinaudoti savybėmis, kurias mėgsta ir palaiko metų globėjas, nes tik taip turėsime sėkmingus ir visaverčius metus, išnaudosime visas jų galimybes ir potencialą.
O ką apie metų globėjo – Gaidžio charakterį mano jo augintojai?
Manome, kad Gardame gyvenančios Genutės KAMARAUSKIENĖS pasakojimas sudomins ne tik tuos, kas suka galvas ieškodami galimybių prisivilioti sėkmę, bet ir tuos, kas iki šiol neaugino nei vištų, nei gaidžių.
Petia buvo rūpestingas „vyras“
Nors buvę klaipėdiečiai Genutė su vyru Arvydu vištaites augina vos 4 metus – nuo tada, kai persikėlė gyventi į Gardamą, jie turi išties įdomių pastebėjimų. Ir kaip neturės – juk pirmuosius metus įsigiję raibųjų, leghornų ir kitokių veislių vištaičių su malonumu stebėjo jų elgseną, ir, Genutės žodžiais tariant, asmeninį bei socialinį jų gyvenimą.
Pirmasis vištų pulką valdyti pradėjęs gaidys Petia buvo, anot Genutės, ne tik stambaus sudėjimo ir plačių pečių, bet ir atitinkamai tvirto charakterio bei stabilios nervų sistemos.
O toks vardas jam teko todėl, kad buvo baltas – kokie ir būna tipiškų slaviškų bruožų vyrai.
Moteris pasakoja, jog ryte atidarius vištidę pirmosios į lauką pasileisdavo vištos, o kartu su jomis – ir Petia. Lauke jis beregint plačiais žingsniais apibėgdavo savo šeimynai užleistą teritoriją, bet viena akimi niekada nepaliaudavo stebėti, ar kur netoli nesuka ratų vanagas. Vos pastebėjęs tarp debesų bent menką taškelį, suskubdavo leisti pavojaus garsą – tokį savotišką trrrrr, kurį išgirdusios raibosios puldavo slėptis.
Genutei niekada neteko matyti, kad Petia pultų prie lesalo, kol nepalesė bent viena jo „žmonų“. Tik kai šios pasisotindavo, jis, kaip ir dera haremo šeimininkui, išsirinkdavo tai dienai patraukliausią iš visų, ir su ja atlikęs vyro pareigą, sukdavo prie lesalo. Bet ir tada jis viena akimi stebėdavo aplinką.
Jei žemę pakapstęs Petia aptikdavo slieką, irgi kaip mat kviesdavo savo žmonų pulką, ir tik kuriai jį kaptelėjus, jis, apsukęs ratą aplink laimingąją, vėl pakviesdavo ją „padraugauti“.
Tiesa, raibosios ir bet kokių kitokių atspalvių jo žmonos irgi nelikdavo už gerą skolingos: Genutė ne kartą matė, kaip jos lesiojo nuo Petios nugaros vabaliukus.
Ir tik karštomis vasaros dienomis, kuomet vištaitės išsikasdavo žemėje duobes ir jose kapstydavosi saulės atokaitoje, Petia naudojosi savo – vienintelio vyro privilegija: atėjęs prie kurios kaptelėdavo šiai taip, kad toji nedelsdama suprasdavo – jai laikas palikti savo duobę. Į ją tūpęs Petia tuomet būdavo labai panašus į hareme tarp gražių moterų įsitaisiusį sultoną…
Bet ir tuomet, ir ištisą dieną, jis nepaliaudamas stebėdavo dangų.
Kad augintinio nereikėtų suvalgyti, šeima jį padovanojo.
Verksnys mokėjo prašyti ir knarkti
Genutės ir Arvydo namuose jau gyveno ir Verksnys – gražus, žymiai ramesnis, tamsiaspalvis ir sidabro atspalvių turintis leghornas. Šiam vardas teko dėl jo charakterio – mat mėgdavo žingsniuoti paskui šeimininkę ir nuolat skųsdamasis prašydavo ko nors gardaus. Dar jis mėgo lesti iš rankų arba iš šeimininkų laikomo šaukšto, o dar labiau – kad jam glostytų pakaklę. Tuomet Verksnys nuleisdavo galvelę ir, tiesiogine žodžio prasme, pradėdavo… knarkti.
Prieš porą metų įsigiję 20 viščiukų, Genutė ir Arvydas nustebo, kai paaiškėjo, kad tarp jų yra net 7 gaideliai. Tad ir dalijo juos visiems, kas norėjo praplėsti savo ūkį.
Vieną sidabrinį leghorną atidavę už tvoros gyvenantiems kaimynams jiedu manė, kad šis bus patenkintas patekęs į tokias puikias sąlygas – gyvenimą su 7 vištomis. Tačiau vardo taip ir negavęs baltasis jokio pasitenkinimo nerodė, atvirkščiai – tą rudenį jis 3 kartus grįžo namo.
Dar kartą išnešusi jį pas kaimynus Genutė buvo įsitikinusi, kad dabar tai jau tikrai viskas, jis nebegrįš, mat buvo prieškalėdis, o žiemą gaidys su savo vištų būreliu į lauką nebuvo leidžiamas. Ir išties per žiemą jų augintinis apsiprato svetimoje teritorijoje, bet pavasarį pakliuvo į nenumatytą bėdą: tiesiog per tvorą susipliekė su jų gaidžiu – vienu iš savo ankstesniųjų brolių. Santykių aiškinimasis buvo toks aršus, kad prie tvoros priėjusi mūsų pašnekovė pamanė, jog joje įkliuvęs kabantis kaimynų gaidelis nebegyvas. Tačiau paglostytas šis pramerkė akį.
Girdomas vaistinėmis arbatomis, plaunant žaizdas (vištoms gydyti, anot Genutės, ypač tinka ramunėlės) nelaimėlis sustiprėjo ir netrukus jau ketvirtą kartą buvo nuneštas į privalomai naujuosius savo namus. O jo bėgimo iš namų nebeapsikentę naujieji šeimininkai tuomet jam pakirpo sparnus, tad į tvorą jis daugiau nebepuolė.
Teroristą sutramdė švelnumu ir pagyromis
Genutė žino, kad sendami kone visi gaidžiai pradeda pulti net šeimininkus, tačiau kai kurie tai daro ir nuo žalios jaunystės. Toks aršuolis kažkada gyveno ir jos tėvų namuose, o palaužti jo neįtikėtinai karingą charakterį sugebėjo jaunėlis jos brolis, turėjęs vieną išskirtinę savybę – jis labai mylėjo visą gyvąją gamtą.
Iš studijų Kaune grįžęs vaikinas kartą suėmė pikčiurną gaidį (šis to nė už ką nesitikėjo) ir pasikišęs po pažastimi, suspaudęs jo sparnus gal 10 minučių jį glostė. „Tu juk geras, tu šaunuolis. Kodėl tu terorizuoji mano tėvus?“ – taip kalbėjo vaikinas, kol amo netekę jo tėvai šią tramdymo sceną stebėjo per tvorą. Po 10-ies minučių paleistas raudonplunksnis susigėdęs sparčiu žingsniu spruko į vištidę ir ten pasislėpęs išbuvo ir tą, ir dar kitą dieną. Anot šeimynykščių, gaidžio depresija baigėsi tik trečią dieną – tik tada jis pasirodė kieme.
Bet po to jis niekada daugiau nebepuolė nė vieno žmogaus.
„Kaip vyrai, taip ir gaidžiai: švelnumu galima palaužti bet kurį karingiausią charakterį ir iš jo švelnų padaryti“, – padarė išvadą Genutė.
Švelnukas sugebėtų ir apginti
Šiuo metu Genutės ir Arvydo ūkiniame pastate gyvena apie 40 vištų, kurias ir vėl valdo sidabrinis leghornų veislės gaidys. Šeimininkai jau pastebėjo, kad jo charakteris – minkštas, tad jam labiausiai tinkantis vardas yra Švelnukas.
Tačiau nereikia manyti, kad minkšto charakterio gaidys nesugeba ginti savo šeimos. Pašnekovė pasakoja ne kartą ir ji, ir vyras pastebėję, kad vaikštant tarp vištų tenka žvelgti atgalios, mat Švelnukas tarsi tyko kada galės šokti ant nugaros.
„Jis tarsi įspėja: čia aš šeimininkas ir jei tu skriausi mano vištas, aš tau parodysiu“, – perfrazuoja savo pastebėjimus Genutė. Ji įsitikinusi, jog jei tik neapdairiai nusisuktų, greičiausiai tuoj pat pajustų gaidžio sparnus sau ant pečių.
Kinų horoskopo prognozės
Gaidys – apsigimęs karjeristas. Jis išsiskiria iš kitų gyvūnų aštriu balsu, ryškiomis plunksnomis, gracingumu ir pomėgiu būti dėmesio centre. Apdovanotas idealisto savybėmis, kuriam nėra svetimos pagyros ir žavėjimasis.
Šių metų totemas yra atkaklus ir ryžtingas, todėl 2017 metais ypač seksis tiems, kas savo gyvenime siekia. O tie, kurie mėgsta viską skrupulingai apgalvoti ir neskubėti, metų globėjo palaikymo nesulauks.
Kadangi metai apdovanoti ugnies energetika, todėl bus palaikomas atkaklumas, naujo siekis, aistra ir greitis, sugebėjimas greitai veikti ir orientuotis. Jei dėvėsite raudonos, oranžinės spalvos apdarus ar kitaip išsiskirsite iš minios, sulauksite daugiau sėkmės 2017 metais.
Metai palankūs meilei ir šeimos kūrimui, tiems, kam vis nesiseka santykiuose, metai žada ryškias permainas ir naujas daug žadančias galimybes. Šiemet daugelis atsisveikins su vienatve, todėl labai svarbu priimti pokyčius ir būti drąsiems, atverti širdis naujiems potyriams. Metų globėjas Gaidys palaikys visus, kurie demonstruos aktyvumą ir nebijos rizikuoti, metai bus palankūs kūrybiškiems žmonėms, menininkams, jie gali tikėtis reikšmingo proveržio į priekį. Finansine prasme metai sėkmę žada tiems, kurie drąsiai ieškos naujų sprendimų, nebijos rizikuoti.