Dar vienai gamtos niokojimo bylai – gaisro Aukštumalos durpyne, kaip ir kitoms, pastaruosius kelerius metus Šilutės kraštą garsinusioms, kelias į užmarštį jau nutiestas.
Deja, tokia graudi tiesa – kol kas nė vienos iš ekologinių nelaimių, beveik kasmet šiurpinusių Pamario kraštą, kaltininkai nepakratė piniginės, nepadengė milijoninių ieškinių.
„Tokia yra ir pasaulinė tradicija – turtingi didieji teršėjai nuo atsakomybės išsisuka“, – sako Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Alfredas Šepštas.
Jis neturi atsakymo į žurnalistės klausimą, kokia žala buvo padaryta Aukštumalos telmologiniam draustiniui, saugomai Nemuno deltos regioninio parko teritorijai, kai šiemet birželį nuo užsidegusių Traksėdžių durpyno kaupų, bendrovės „Klasmann – Deilmann Šilutė“ žaliavinės produkcijos sandėlių, ugnis persimetė į valstybės saugomą Aukštumalos telmologinį draustinį ir jį nuniokojo.
Gaisras įsisiautėjo birželio 6-ąją, o sutramdyti pavyko tik po keturių parų. Ugnis padarė didelės žalos ne tik durpių gavybos įmonei, bet ir aplinkai.
Žalos suskaičiuoti neįmanoma?
Įtarimai, jog vokiečių kapitalo bendrovė „Klasmann – Deilmann Šilutė“, eksploatuodama 1500 ha durpyną, galėjo pažeisti gaisrinės saugos reikalavimus, neišsklaidyti iki šiol.
Ugnis tąsyk nuo 15 nedidelių gaisro židinių durpių kaupuose iš gavybinės teritorijos greit persimetė į valstybinį Kintų girininkijos mišką ir Aukštumalos aukštapelkę, Nemuno deltos regioninio parko saugomą telmologinį draustinį.
Bet iki šiol visuomenė taip ir nesužinojo, ar ne nusikalstamas aplaidumas lėmė didžiulio gaisro kilimo priežastį durpyne. Juk židiniai buvo jo sandėliuojamų kaupų rietuvėse.
„Atidavėme visą surinktą medžiagą Klaipėdos apygardos prokuratūrai, ji nustatys, ar buvo ir kiek buvo durpyną eksploatuojančios bendrovės kaltės. Bet šio gaisro padarytos ekologinės žalos paskaičiuoti buvo neįmanoma, nes nėra inventorizuotos draustinio vertybės, nėra kaip suskaičiuoti ir įvertinti žalą, padarytą gamtinėms vertybėms. Nors nemažai jų ir įrašytos į Raudonąją knygą“, – sako A.Šepštas.
Jis citavo tik miškininkų komisijos, tyrusios gaisro priežastis ir pasekmes, išvadas. Vienoje jų konstatuota, jog „Klasmann – Deilmann Šilutė“ nesilaikė saugių atstumų reikalavimų, krovė išdžiovintų durpių atsargas į kaupus pernelyg arti miško ir Aukštumalos draustinio ribos, ir ugnis, kilus gaisrui, vėjo buvo lengvai pernešta į saugomus plotus. Ugniagesių technikai privažiavimo kelių prie jų įrengta nebuvo.
Tai buvo didžiausias gaisras, kilęs šalyje per 2011-uosius metus. Gal vokiečių kapitalo bendrovė buvo nubausta bent už šių priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymą?
„Ne, niekas dėl to ir nesikreipė. O jei ir būtų kas parašęs prašymą, bendrovei gal tik 50 litų bauda už saugaus atstumo reikalavimų pažeidimą būtų teskirta“, – sako Šilutės priešgaisrinės apsaugos inspekcijos viršininkas Arūnas Ališauskas.
Taigi galim ilgam šią bylą užmiršti.
Aptikta išnykusi kiminų rūšis
Žinoma, po ekologinių katastrofų gamta savo žaizdas gydosi. Nuo durpyno gaisro nukentėjusi Aukštumalos pelkės dalis, telmologiniam draustiniui priklausantis dešimtasis laukas – taip pat.
Jo tyrėjai Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistai vyr. ekologas Vytautas Uselis ir vyresnioji biologė Asta Uselienė neseniai nustatė, jog per lauką praėjęs gaisras sunaikino antžeminę dangą, bet daugelio augalų šaknys liko gyvybingos. Tad šiliniai viržiai, melsvosios melvenės atžėlė, suvešėjo kerpsamanės mašantijos. Aptiktas netgi šukelinio kimino (Sphagnum imbricatum) kupstas, 1900 metais vokiečių mokslininko C.A.Weberio Aukštumaloje tyrinėta ir aprašyta rūšis.
Iki šiol šis augalas, pasak A. ir V.Uselių, laikytas Lietuvoje išnykusiu. „Šis po šimtmečio pakartotas radinys svarbus dar ir tuo, kad šiuo metu yra išskirtas į dvi rūšis. Jų aprašymas prilygtų naujos rūšies konstatavimui Lietuvoje“, – tvirtina tyrėjai.
„Gaila, bet etnofaunos tyrimai nebuvo atliekami. O specializuotos augalijos rūšys įsikurti dar nespėjo, jų ieškoti reikėtų praėjus 1-2 metams po gaisro“, – teigia A. ir V.Useliai.
Pelkė turi būti šlapia
Atsižvelgiant į viso komplekso svarbą bei siekiant išsaugoti vienintelę šiuo metu žinomą šukelinio kimino radimvietę, specialistai siūlo draustinyje atstatyti kuo aukštesnį gruntinio vandens lygį, kad laukas nebūtų tinkamas miškui augti. Nes medžiai sekina drėgmę.
„Pastangos palaikyti tinkamą pelkės, kur aptikome ir retą karpotojo kimino augimvietę, hidrologinį režimą turi ypatingos svarbos. Nuo eksploatuojamosios durpyno dalies būtinas patikimas barjeras ar buferinė zona, kad būtų apsaugota sveikoji pelkės dalis nuo hidrologinės įtakos“, – teigiama A. ir V.Uselių išvadose.
Beje, Aukštumalos telmologiniam draustiniui priklausantis dešimtasis laukas sovietmečiu buvo ruošiamas eksploatavimui, buvo iškasti bareliniai grioviai. Tada jo pakraščiai ženkliai nusausėjo ir iki šiol hidrologiškai veikia greta esančią nepažeistą aukštapelkės buveinę. O ji yra saugoma pagal ES Buveinių direktyvą. Tad pelkėtyros specialistai siūlo kuo greičiau nuo eksploatuojamosios dalies įrengti patikimą barjerą ar buferinę zoną, saugančią sveikąją pelkės dalį nuo hidrologinės įtakos.
Nuo nepažeistos pelkės, pasak A. ir V.Uselių, turi būti paliekama ne mažiau kaip 50 metrų pločio buferinė zona, kurioje būtų palaikomas natūraliai pelkei būdingas gruntinio vandens lygis. Jis turi būti ne žemesnis kaip 5 cm. O prarastą draustinio ir degradavusių aukštapelkių buveinės plotą galima būtų kompensuoti adekvačiu plotu kitoje vietoje. Nuo gaisro žuvusį medyną dėl jo svarbos biologinei įvairovei reikia palikti savaiminiam sunykimui.