Garsus mados istorikas: „XIX a. mada buvo elegantiška, tačiau nepraktiška ir neerotiška“

madaŠilutės muziejininkai didžiuojasi, kad nuo praeitos savaitės H.Šojaus dvare eksponuojama paroda „Miestas ir mada“, pristatanti XIX a. pab. – XX a. pr. europietišką miestiečių aprangos stilių. Kiekvienos iš 30 šioje parodoje eksponuojamų suknelių restauracija įvertinta mažiausiai 3000 eurų. Unikalius drabužius papildo daugiau kaip 100 aksesuarų.

Iš Maskvos parodos pristatyti atvykęs kolekcijos savininkas žymus mados guru Aleksandras Vasiljevas papasakojo daugybę įdomių dalykų apie mados istoriją nuo 1880 m. iki 1914 m. Pasirodo tuo laikotarpiu moters talijos etalonas buvo 48-55 cm.

Anuometinės damos neryškindavo akių ir lūpų, nes dekoratyvinė kosmetika atsirado tik kartu su pirmosiomis nespalvotomis kino juostomis. Tais laikais dėl mados buvo nužudoma daugybė gyvūnų – stručių, gyvačių, vėžlių…

Šią unikalią parodą H.Šojaus muziejuje galite aplankyti ir jūs, ji veiks iki rugsėjo 24 dienos, o šiandien kviečiame susipažinti su to laikotarpio mados įdomybėmis, kurias išgirdome iš žymaus mados istoriko.

Liemens standartas: 48-55 cm

Ekspozicija supažindina su mados laikotarpiu nuo 1880 m. iki 1914 m. Moderno stilius (dar vadinamas secesija) atsirado prasidėjus Eifelio bokšto statybai Paryžiuje ir išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Eksponuojamos ne tik suknios, bet ir aksesuarai – rankinės, kepurės, batai, juvelyriniai dirbiniai, pudrinės, veidrodėliai, kiti brangūs dalykai, priklausantys tam pačiam periodui.

Šilutėje pirmą kartą apsilankęs A.Vasiljevas žavėjosi H.Šojaus dvaro aplinka, freskomis, apšvietimu. Jis pasakojo, kad dvare eksponuojamos suknios yra labai geros būklės, ir pirmas klausimas, kurį visi jam užduoda, kaip tai buvo galima išsaugoti?

„Restauracija ir konservacija užima labai svarbią vietą saugant senovinius rūbus ir atima daug laiko. Po kiekvienos parodos kelias sukneles reikia restauruoti, nes visos jos nepritaikytos stovėti ant manekenų savaitėmis ir mėnesiais“, – sakė jis.mada parodos_lankytojai

Šio laikotarpio pradžios suknelės garsios vadinamuoju „paryžietišku užpakaliu“ – užpakalinės suknios dalies drapiruote, kuri dar labiau išryškindavo moterišką figūrą.

O moteriška figūra be korseto, pasak mados istoriko, išvis neegzistavo tuo laikotarpiu. Korsetas taip suverždavo moters liemenį, kad jis būdavo vos 48 – 55 cm. Anot A.Vasiljevo, šiandien jums tai gali atrodyti neįmanoma, bet jeigu sulyginsime tuomet gyvenusių ir šiandienos moterų ūgį, suprasime, kad moterys buvo daug mažesnės. Jų ūgis buvo 150 – 160 cm, kojos dydis – 33-34. „Mes visi išaugome, nes pasikeitė maistas, gyvenimo sąlygos. Lyginant su istorine mada, mes atrodome didžiuliai žmonės“, – pasakojo mados istorikas.

Netgi to laikotarpio baldai mums gali pasirodyti vaikiški dėl tos pačios priežasties – jie buvo gaminami mažesnio ūgio bei svorio žmonėms.
Beje baldai, taipogi buvo pritaikyti prie mados. Pavyzdžiui fotelių viršus buvo aptrauktas audiniu, nes moterys sėdėdavo šonu, o ranką uždėdavo ant atlošo. Taip sėdėdavo todėl, kad pakilus nuo fotelio apdaras dailiai gulėtų, nebūtų praradęs formos.

Madoje – jokios erotikos

Taigi pagrindinės aprangos dalys buvo korsetas ir suknelės. Tačiau svarbią funkciją atliko ir aksesuarai – kepuraitės, specialūs laikikliai laikrodžiams, flakonai amoniakui (tuo atveju, jeigu moteris nualptų, nes korsetai stipriai suverždavo liemenį). Moterys nešiodavo įmantrias šukuosenas, todėl prie jų derindavo nedideles kepuraites. A.Vasiljevas sako, kad šiandien moterys šukuosenų nenešioja, plaukus kerpa.

Anuomet šukuosenos buvo sudėtingos kompozicijos, atimdavo daug laiko. Apavas buvo gaminams suknios spalvos, kad derėtų vienas prie kito.

Pasak A.Vasiljevo, XIX a. madoje nebuvo erotikos. Erotika madoje atsirado apie 1920 metus, nes Pirmojo pasaulinio karo metu žuvo daug vyrų, o laisvų moterų liko daug. Taigi dailiosios lyties atstovės pradėjo konkuruoti ir norėdamos patraukti vyrų dėmesį apnuogindavo nugarą, kojas, rankas.

Moderno laikotarpis įžymus ir dirbtiniais dažikliais, kuriais išgaudavo ypač madingas spalvas – ryškiai raudoną, oranžinę, mėlyną. Įdomu tai, kad mokytojos, nešiojo tik mėlynos spalvos sukneles ir batelius, nes rašalo dėmės galėjo sugadinti suknelę. Mokslo moterys buvo vadinamos „mėlynomis kojinėmis“.

1863 m. Japonija pradėjo prekiauti su užsienio šalimis. Matydami, kad japonai gamina labai gražų šilką, jį siuvinėja, europiečiai pradėjo savo rinkai užsakinėti rankų darbo japoniškas prekes. Parodoje eksponuojama viena tokių prekių – chalatas, kurį galėjo dėvėti tiek vyras, tiek moteris. Pasirodo žiemomis dvaruose būdavo labai šalta, o tokie chalatai padėdavo sušilti.

Mažose rankinėse – damų gyvenimas

mada mokytoju_suknelesA.Vasiljevas pasakojo, kad to laikotarpio damų kepuraitės buvo tvirtinamos ant šukuosenų, o jas prilaikydavo 22 cm ilgio smeigtukai. Reikėdavo net trijų tokių smeigtukų norint pritvirtinti kepuraitę, kad jos nenupūstų vėjas.

Smeigtukai išėjo iš mados atsiradus tramvajams, todėl kad aštrūs jų galai galėjo išdurti akis keleiviams. Jeigu tramvajuje būdavo daug žmonių, jie gadindavo, draskydavo drabužius. Todėl valdžia uždraudė damoms su kepurėmis sėsti į tramvajus. Apie 1920 metus iš nerūdijančio plieno pagamintas smeigtukas atliko ir apsauginę funkciją – moterys jais gindavosi nuo užpuolikų.

To laikotarpio damų kepurėse buvo daug stručių plunksnų, kurias į Vakarų Europą importavo iš Afrikos. Apie gyvūnų apsaugą XIX a. mada visiškai negalvojo, drabužiuose buvo naudojama daug plunksnų, kailių, gyvačių odos, vėžlių kiautų, kaulų. „Dabar net sunku suvokti, kad daug gyvūnų buvo nužudyta dėl grožio“, – pasakojo A.Vasiljevas.

Damų rankinės buvo mažytės, jose galėjo tilpti visas moters gyvenimas: mažas buteliukas kvepalų, maža pudrinė ir kelios auksinės arba sidabrinės monetos.

Anksčiau visi kvepalai būdavo tik iš natūralių ingredientų – aliejų, komponentų iš egzotiškų šalių. Natūralūs, aliejiniu pagrindu pagaminti kvepalai buvo tamsios spalvos, todėl labai tepė suknias. „Su jais reikėjo elgtis atsargiai, nes nebuvo cheminės valyklos, o išimti tas dėmes buvo sunku“, – sakė A.Vasiljevas.

Tais laikais damos kvėpindavosi egiptietiškais, arabiškais, turkiškais kvapais. Visi jie būdavo skiesti spiritu, todėl skystos konsistencijos. Pirmieji kvepalai su chemikalais atsirado 1921 m., kada juos sukūrė Coco Chanel.

Įgavusios daugiau teisių, atsisakė korseto

Pasak mados istoriko, XIX a. pab. – XX a. pr. praktinė mados dalis moterų nejaudino, nes jos nedirbo. Moterys iki 1914 m. Europoje  neturėjo teisės gauti aukštesnio išsilavinimo, jos buvo auginamos būti mamomis, žmonomis, meilužėmis, šeimininkėmis.

Dailiosios lyties atstovių emancipacija įvyko po Pirmojo pasaulinio karo. Daugelyje šalių atsiradę demokratiniai judėjimai atnešė teisę moterims balsuoti, mokytis kartu su vyrais, vairuoti, netgi rūkyti.

Šie pokyčiai atsispindi ir madoje. XX a. pradžioje atsiranda kostiumai moterims, einančioms į darbą. Jos dirbdavo mokyklose, parduotuvėse ar kitą kokį darbą. Dirbančios moters drabužiuose tada atsirado akivaizdi vyriško kostiumo įtaka.

Įgavusios daugiau teisių, moterys stengėsi atsisakyti ir korseto. Anot A.Vasiljevo, tai buvo pradžia kelio, kuriuo vėliau ėjo Coco Chanel, leidusi visiems nešioti panašius kostiumus.

Pirmasis dizaineris, iš moters aprangos pašalinęs korsetą buvo Paul Poiret. Jis pamatė, kad dirbančios moterys nenori būti suvaržytos korsetais. Dizaineris pasiūlė moters taliją pakelti aukščiau. Taigi jo dėka, suknelės tarsi „ištempė“ siluetus, prailgino kojas.

Kita svarbi priežastis, dėl ko korsetai dingo iš mados  – 1895 metais atsiradęs Rentgeno aparatas. Peršvietus korsetą nešiojančią moterį pamatyta, kad jų vidaus organai – kepenys, širdis, kasa yra ne ten, kur turėtų būti. Todėl medikai pasiūlė korsetą padaryti paslankesnį, ne taip veržiantį kūną. Bet ne visos moterys iškart su tuo sutiko.

Įdomu ir tai, kad XIX a. gale damos nieko nežinojo apie dekoratyvinę kosmetiką. Jos naudojo tik pudrą, o lūpų ir akių dažai atsirado kartu su kinu. Juodai baltas kinas buvo toks blankus, kad reikalavo ryškių aktorių akių ir lūpų.

Plaukų dažymas atsirado dar  vėliau, kartu su holivudiniais filmais, apie 1930 metus. Tuomet plaukus moterys dažė tik chna ir basma milteliais. Tai darydavo norėdamos paslėpti žilus plaukus.

Daugiau nuotrukų „Facebook“ albume.