Tremtyje daugelis jų gyveno nepritaikytuose barakuose, dirbo sunkų darbą, vienintelė lengvata – nemokamas bilietas į dausas, baigus žemiškąją kelionę dėl išsekimo ir ligų Šiaurės sniegynuose ar druskingose pietinių rajonų dykynėse.
Sekmadienį, birželio 14 dieną, Lietuvoje minėta Gedulo ir vilties diena. Ištremtus, baisias kančias patyrusius žmones prisiminė ir Šilutės rajono gyventojai. Šilutiškiai dalyvavo Mišiose už tremtinius ir Lietuvos laisvės kankinius, negrįžusiuosius pagerbė Macikų lagerio kapinėse ir prie buvusio kalėjimo Lietuvininkų gatvėje. Likus minutei iki vidudienio, tremtiniai pagerbti tylos minute.
Trėmimai Šilutės krašte prasidėjo vėliau
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas Saulius Sodinis priminė, kad Lietuva turi kaimyną, kuris laikas nuo laiko primena apie save ne pačiais geriausiais dalykais. 1940 m. birželio 15 dieną jis okupavo Lietuvą, o po metų prasidėjo pats baisiausias Lietuvai etapas – tremtis. Į tolimus kraštus buvo išvežti sovietų valdžiai neįtikę lietuviai.
1941-ųjų birželio 14 – 22 d., per aštuonias dienas, iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais nusikaltėliais. Bendras visų kategorijų represuotojų skaičius, įvykdžius šią trėmimo operaciją – apie 17,5 tūkst. žmonių. Tam sovietai ruošėsi iš anksto. Iš viso per pirmąją (1940 – 1941 m.) okupaciją kartu su įkalintais, sušaudytais, kitaip sunaikintais žmonėmis Lietuva neteko 35 000 gyventojų.
H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė pasakojo, kad Klaipėdos krašte trėmimai prasidėjo vėliau, tam įtakos turėjo pokariu pasikeitusi demografinė padėtis. Iki 1939 m. krašte buvo apie 150 000 gyventojų, 1944 m. rudenį priartėjus karo frontui, vokiečių karinės valdžios įsakymu, iš Klaipėdos krašto priverstinai buvo evakuota 85 proc. vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių.
Nepaisant to, buvo ištremta 22 000 žmonių, daugiausiai išvežta 1948 m. gegužės 22 d.
Masiniai trėmimai neaplenkė ir Šilutės. 1948 m. iš mūsų miesto išvežta 517 gyventojų, 1949 m. – 215, 1951 m. – 399, 1952 m. – 124. Klaipėdos rajone suimti gyventojai buvo vežami į Klaipėdos, Kretingos, Kauno, Tauragės, Telšių, Šilutės kalėjimus. Ten nepritaikytose patalpose, antisanitarinėmis sąlygomis kalėjo šimtai. Laikino sulaikymo kamera buvo ir Švėkšnos laikino saugumo būstinės rūsyje. Suimti žmonės buvo vadinami „šnipais ir priešo statytiniais“, „tėvynės išdavikais“.
Daugiau įdomių mūsų krašto istorinių faktų galite peržiūrėti muziejininkų parengtoje parodoje „Neužmiršti“.
Šilutėje
Gedulo ir vilties diena Šilutėje prasidėjo šv. Mišiomis katalikų bažnyčioje, kurias laikė klebonas Remigijus Saunorius. Dvasininkas padėkojo tremtiniams, šauliams, kurie visada dalyvauja minėjimuose. Mišiose dalyvavo ir Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, vicemeras Sigitas Šeputis, seniūnas Raimondas Steponkus.
Ne vienas Mišiose dalyvavęs žmogus maldoje persikėlė į skaudžius mūsų tautai istorinius puslapius, dieną, kai prieš lietuvių tautą buvo pradėtas sovietinis genocidas.
„Sovietai buvo sumanę sunaikinti Lietuvos valstybę ir lietuvių tautos ateitį. Jau pirmąją trėmimų naktį buvo išvežti mokytojai, kunigai, visi tie, kurie turėjo stiprų politinį, tautinį, kultūrinį jausmą. Mes niekada negalime užmiršti šitų įvykių, turime apie juos priminti ateinančioms kartoms. Būtų sunku pastatyti vieną didelį paminklą visiems žuvusiems už Lietuvos laisvę, už mūsų tautą. Bet mes pastatėme paminklą ir darome tai atkūrę Lietuvos valstybę. Tai yra dovana ir mums, ir visiems žuvusiems, visiems politiniams kaliniams ir tremtiniams. Mylėkime Lietuvą taip, kaip myli tie žmonės, kuriuos mes šiandien paminime. Būkime vieningi ryžtingi ir stiprūs“, – kalbėjo meras V. Laurinaitis.
Vėliau Mišių dalyviai vyko į Macikų kapines, kur palaidota daug įvairių tautybių tremtinių ir politinių kalinių. Šio lagerio belaisviai patyrė ne tik sovietinį, bet ir fašistinį genocidą. Padėdami gėles, uždegdami žvakutes, sustodami tyloje šilutiškiai pagerbė tuos, kurie negrįžo, kurie kentėjo už Tėvynę, kurie padėjo galvas nesvetingoje tremtyje. Dainomis negrįžusius pagerbė politinių kalinių ir tremtinių choras „Pamario aidas“.
Užmarštin išėję politiniai kaliniai pagerbti ir Šilutėje, prie buvusio kalėjimo. Šiame name hitlerinės ir stalininės okupacijos metais buvo kalinami ir kankinami įvairių tautybių žmonės.
Saugose
Okupacijos aukų, visų žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas prie paminklo Tautos kančiai atminti Saugose pagerbtas tylos minute, padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Moterų vokalinis ansamblis „Vakarė“ sudainavo keletą dainų. Vėliau šv. Kazimiero bažnyčioje kunigas A. Žygaitis aukojo šv. Mišias. Pamoksle išsakytos mintys apie patriotizmo dvasią, jausmus, skaudžius praradimus ir didingas asmenybes, paaukojusias gyvybes dėl kilnių tikslų už laisvę, kėlė susirinkusiems jautrią emocinę būseną. Po mišių koncertavo Šilutės vokaliniai ansambliai „Mingė“ ir „Vaivora“.
Švėkšnoje
Švėkšnoje minėjimas prasidėjo šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, šv. Mišiomis, po to švėkšniškiai rinkosi ant Parakaunyčios kalno, prie paminklo įamžinusio Tautos aukas. Ši vieta ne tik simbolinė, bet ir istorinė, menanti daugybę sudraskytų gyvenimų. Kažkada ant šio kalno stovėjo daržinė. Prasidėjus pokario tremčiai, miestelio ir apylinkių gyventojai joje buvo uždaromi, o po to vežami į Saugų geležinkelio stotį ištrėmimui. Kai kurie vietiniai po daugelio metų sugrįžo, o daugelio kaulai ir šiandien tebeguli Sibiro platybėse. Kai išgirsti, ką žmonės patyrė ten, svetimoje žemėje, negali išlikti ramus, nesijaudinti. Realybė tokia, kad kasmet vis mažiau lieka tikrųjų istorijos liudytojų – žmonių, kurie užaugino Lietuvą, išvilko ją per tamsiausią laiką, iškentė nedejavę ir neieškoję „gyvenimo prasmės“, nes žinojo – stipresnių už juos pasaulis dar nematė. Stiprybė gyvena sieloje. Nėra stipresnio žmogaus už Sibiro ir sovietų represijas išgyvenusį lietuvį.
Renginio dalyviai klausėsi „Vilties laiškų“ – poezijos parašytos tremtyje, kurią skaitė seniūnas, kunigas, gimnazistas, tremtinė, dainininkų vadovė ir pats mažiausias skaitovas – pirmokas. Dainavo Inkaklių „Dainoriai“.
Žemaičių Naumiestyje
Žemaičių Naumiestyje, po šv. Mišių buvę tremtiniai ar politiniai kaliniai, jų palikuonys susirinko prie 1990 metais pastatyto paminklo Tautos kančiai atminti. Prieš tai visi pabendravo su buvusia politine kaline Alma Ona Šediene (gimusia Plėniute), kuri 1951 metais buvo „nubausta“ už „veikimą prieš tėvynę“ dešimčia metų.
Atminimo valandą eilėmis pradėjo Žemaičių krašto etnokultūros centro vadovas Valerijonas Krutikovas, apie tai, kaip buvo rengiamasi Lietuvos žmonių trėmimui, kokios pajėgos tam buvo sutelktos bei kokiais „teisės aktais“ atėjūnai tai darė, pasakojo muziejininkas S. Sodonis. Lydint Gabijos Gudeliauskaitės smuiko melodijai, gimnazistė Guoda Majutė perskaitė iš Žemaičių Naumiesčio ištremtų žmonių pavardes, žodį tarė seniūnas Virginijus Stasiulis.