„Tapant man reikia ne ypatingos nuotaikos, net ne įkvėpimo, o absoliutaus atsipalaidavimo“, – apie savo pomėgį kalba jau 10 metų Anglijos Lydso mieste gyvenanti kraštietė Neringa Petrošiūtė – Elazouny.
Liepos pabaigoje gimtajame mieste ji pristatė savo pirmąją tapybos darbų parodą „Neringos gėlių pasaulis“. Paroda veiks iki rugpjūčio pabaigos, tad užlipę į viešosios bibliotekos pastogėlę pateksite į gėlių oazę, kur galėsite pasigrožėti saulėgrąžų, bijūnų, kalijų, orchidėjų, lotoso žiedais.
Žydinti ir išskirtinė ne tik paroda, bet ir pati autorė. Neringa nutolusi nuo lietuviškų tradicijų, išpažįsta islamo religiją. Tai atspindi ir jos išvaizda: galvą ji apsigobusi skara, plazdena kone žemę siekiančiu sijonu. Tačiau tai jai netrukdo spinduliuoti moteriškumą, gerą nuotaiką, optimizmą. Dar daugiau – šilutiškė laužo stereotipus sakydama, kad šeimoje būtent ji dėvi kelnes, o tikslumo ir kruopštumo reikalaujančiame darbe yra bene vienintelė moteris kolektyve.
Tapyti pradėjo netikėtai
Neringa visada mėgo piešti – visos sąsiuvinių paraštės būdavo primargintos gėlių, tačiau rimčiau tapyba susidomėjo prieš 6 metus.
„Pradėjau piešti iš neturėjimo ką veikti“, – sako ji. O iš tiesų, vieną vakarą ji turėjo padėti savo sūnums paruošti dailės namų darbus – tiesiog reikėjo kažką nupiešti. Namuose moteris turėjo nedidukę saulėgrąžą ir ją perkėlė į popieriaus lapą. Neringa kuklinasi, kad pirmasis jos piešinys buvo „darželinuko lygio“, kai dabar pamato tą pirmąjį paveikslėlį, pačiai ima juokas.
Tačiau jos draugė, kuriai labai patinka saulėgrąžos, apie piešinį buvo geresnės nuomonės – jai patiko, todėl Neringos ji paprašė saulėgrąžą nutapyti jos gimtadienio proga. Anot šilutiškės, toji saulėgrąža jai pačiai sukėlė nuostabą ir minčių, kad galbūt ji tikrai turi talentą tapyt. Norėdama išgirsti žinovo nuomonę, piešinį ji parodė pažįstamai dailės mokytojai, kuri jį irgi puikiai įvertino.
Nuo tada Neringa pradėjo tapyti šeimai, draugams. Kartą ją gatvėje sustabdė moteris ir paklausė, ar piešianti pardavimui. Šilutiškė paaiškino, kad nelabai, bet jeigu ji nori, tai gali ką nors nutapyti. Taip atsirado pirmasis klientas, o vėliau jų ratą įsuko tėvai, seserys, draugai, pažįstami. Šilutiškės darbai kabo ne tik Lydse, bet ir Egipte, Vokietijoje, yra iškeliavę į kitas šalis. Facebook’e Neringa turi savo puslapį „Neringaæs world of flowers“. „Aš dar neišsiritau iš to kiauto, kad turėčiau tiek pasitikėjimo savimi ir tapybą paversčiau darbu, o ne pomėgiu. Nors labai norėčiau, kad vieną dieną taip nutiktų“, – neslepia menininkė.
Parodą surengė sesuo
„Visi, kas Neringą pažinojo ir pažįsta, pripažins, kad tai veiklos žmogus, kuris nesustoja. Jeigu ji kažką sumanė, tai namuose baldus stumdys, darželyje dešimt kartų gėles persodins ir padarys taip, kaip jai norisi“, – parodos pristatymo metu kalbėjo Neringos mama Sigita.
Paradoksalu, kad tapybos darbų tėvai tikėjosi iš vyriausios dukters Jūratės, nes ji buvo linkusi piešti ir šią sritį studijavo, dalyvavo tapybos plenere. Kad Neringa pradėjo tapyti, tėvams buvo siurprizas, bet jų žodžiais sakant, labai malonus siurprizas.
„Mes didžiuojamės tavimi. Ši paroda yra kaip paskatinimas tau ir toliau tapyti, darbus parodyti didesnei auditorijai, o ne tik dalyti draugams, giminėms. Pasidžiaukit ir jūs šiomis gėlėmis, pajuskite jų dvasią, kvapą, nes man jos visos gyvos“, – sakė mama.
Eksponuoti Neringos darbus sugalvojo sesuo Jūratė. „Sesuo nekalbino, o tiesiog paskambino ir pasakė: aš rengiu parodą, o tu piešk“, – prisimena Neringa.
Jūratė atskleidė, kad pradėtą piešinį sesuo visada siunčia jai, įpusėtą vėl siunčia. Tiesiog ji matė, kad Neringa mėgsta tą užsiėmimą ir šiek tiek pasidarė gaila, kad niekas to nemato. Simboliška, kad pirmuosius darbus ji atvežė čia, iš kur yra kilusi. „Jeigu moki, reikia žmonėms parodyti, o ne pasislėpus tai daryti“, – sakė moteris.
Gražiausias – lotoso žiedas
Gėlės žydi ne tik Neringos paveiksluose, bet ir jos aplinkoje. „Mane supa gėlės, daug jų auginu darželyje, kambariuose. Kai einu į parduotuvę ir pamatau gėlę, vyras mane tempia už rankovių sakydamas, kad jau turiu pakankamai“, – šypsosi menininkė.
Artimieji liudija, kad dailininkės namuose, mažame plote, veši gėlynai, visur grožį kuria žydinčios gėlės. Galbūt tą meilę gėlėms ji paveldėjo iš mamos, kuri net prisipažino tikinti, jog gėlė jaučia žmogų ir galima su ja kalbėtis.
Daugelis nustemba, kai išgirsta, kad Neringa dirba kompanijoje, kuri gamina detales naftos pumpavimo sistemoms. Šilutiškės darbas yra skaityti brėžinius ir įsitikinti, kad detalės – kokybiškos.
„Darbas reikalauja didelio tikslumo, todėl kartais pagalvoju, kad tai persiduoda ir į mano piešinius, nes tapydama kiekvieną detalę apžiūriu super tiksliai“, – neslepia moteris.
Būna, kad nepatinkantį piešinį jį perpiešia arba, jeigu vienas potėpis ne toks, tai, jos žodžiais tariant, sėdės iki nukritimo, kol jis tiks. „Ko man netrūksta, tai kantrybės ir užsispyrimo“, – sako Neringa.
Paveiksluose dominuoja stambūs gėlių žiedai, nutapyti ant tamsių paviršių, nes, anot menininkės, tamsiame fone atsiskleidžia visas gėlės grožis, išryškėja visi kontūrai.
Gėlių žiedus Neringa dažniausiai tapo iš nuotraukų, rastų internete, – pamato patinkančią nuotrauką ir piešia. Būna, kad pradeda piešinį ir piešia mėnesį ar du, o būna, kad pradeda vakare ir baigia ryte. Juokauja, kad tokiais atvejais tenka „stiklinėmis“ akimis eiti darbą. Vienu metu Neringa tapo tik vieną paveikslą.
Gražiausia gėlė moteriai yra lotosas, ji turi daugybę šio augalo nuotraukų, tačiau gyvai lotoso nėra mačiusi. Galbūt todėl ją taip užburia neapčiuopiamų šio augalo žiedų mistika. Neringa svajoja kada nors surengti parodą, kurioje eksponuos tik lotosų žiedus.
Religija padėjo išlikti užsienyje
„Kai į mane spokso, aš tiesiog nusišypsau“, – sako Neringa, kai paklausiu, ar jos netrikdo smalsūs aplinkinių žvilgsniai. Šilutiškės vyras, už kurio ji ištekėjo prieš 4 metus, yra egiptietis, musulmonas. Tačiau Neringa tvirtina, kad ji jau buvo musulmonė prieš jį sutikdama, o spalį bus 9 metai, kai ji išpažįsta islamą.
Ši religija Neringai labiau priimtina, joje ji atrado save. „Jei ne mano tikėjimas, būtų buvę sunku išsilaikyti užsienyje, nes gyvenime buvo pakilimų ir nuosmukių. Aš į viską žiūriu su šypsena ir nelaikau savęs geresne už kitus“, – atvirauja šilutiškė.
Kalbėdama apie gyvenimą su musulmonu vyru, Neringa tvirtina, kad jų šeimoje sprendimai priimami pasitarus kartu, o jei nerandama kompromiso, tai kiekvienas situaciją sprendžia taip, kaip jam atrodo geriau.
„Man nereikia prašyti leidimo išeiti iš namų, jei po darbo su draugėmis noriu atsigerti kavos, užtenka paskambinti ir pasakyti, kad grįšiu vėliau. Su vyru mes atostogaujame atskirai“, – pasakoja menininkė. Ji pripažįsta, kad yra tokių moterų, kurias vyrai laiko už pavadžio, bet tarp jos draugių tokių nėra. „Aš esu valdinga, manęs tiesiog nepavedžiosi“, – rėžia ji.
Šiemet į Šilutę ji grįžo antrą kartą, o paskutinį sykį buvo beveik prieš 4 metus. Neringa neslepia, kad vaikštant gimtojo miesto gatvėmis apima nostalgija ir ji laukia nesulaukia, kada galės grįžti čia gyventi.