Įpusėjus rudeniui Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Šilutės skyrius vėl paragino žemdirbius dalyvauti geriausiųjų varžytuvėse – „Metų ūkio 2012“ konkurse. Sutikusieji priėmė solidžią komisiją, kuri dairėsi po darbštuolių valdas, be skrupulų nagrinėjo jas pagal begalę kriterijų: apžiūrinėjo sodybų aplinką, į jas vedančių kelių būklę, tikrino „vaizdelį“ pievose, ganyklose ir pasėlių laukuose, domėjosi technika ir jos laikymo sąlygomis, trąšų, chemikalų ir tepalų sandėliavimu.
Lyg to dar būtų negana, vertintas ir ūkininkų išsilavinimas bei papildomos kvalifikacijos, jų dalyvavimas seminaruose, ūkio specializacija ir modernizavimas, papildomi verslai, ūkio apskaitos vedimas, atsižvelgta ir į tai, ar turi ūkis skolų.
Rajoninio konkurso nugalėtojais pripažinti Gardamo seniūnijos Užlaukės kaime gyvenantys Dalia ir Stasys JURJONAI bei greta Šilutės, Užliekniuose ūkininkaujantis Algimantas LEŠČINSKAS.
Ūkininkai nemėgsta viešintis
Konkursas „Metų ūkis“ mūsų rajone organizuojamas apie 10 metų. Taip siekiama skatinti žemdirbius ūkininkauti pažangiau, siekiant efektyvumo ir ekologinės pusiausvyros, geriau tvarkytis savo ūkiuose.
Vertinimo kriterijų gausa, ko gero, yra vienas iš stabdžių, dėl kurių daug norinčių dalyvauti konkurse neatsiranda. „Nors pažangių, gerai besitvarkančių ūkių mūsų rajone kasmet vis daugiau, viešintis jų šeimininkai nelabai nori“, – sako LŪS Šilutės skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas ir Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šilutės rajono konsultavimo biuro vadovė Ina Edita Kuzmienė. O šeimininkų sutikimą gauti privalu.
Tad galima tik pasidžiaugti, jog vis dar atsiranda tokių, kurie nepaisydami tradicinio lietuviško „kaimyniško“ požiūrio į geriau gyvenančiuosius ir suvokdami, jog visko tobulai nepadaro niekas, sutinka įsileisti gausias komisijas. Ir – kas paneigs – išlošia, mat kartu gauna puikią galimybę tobulėti, išgirsti naudingų specialistų patarimų.
Kurį laiką geriausi ūkininkai būdavo pagerbiami „Rudens šventės“ metu, jiems tekdavo net piniginiai prizai. Bet šiemetiniai konkurso nugalėtojai tokių iškilmių nesulauks – tokią korekciją įvedė sunkmetis. Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Stasys Nausėda sakė, kad Savivaldybės biudžete pinigų tam reikalui šiemet nenumatyta.
Vedėjas pažadėjo tik viena: pasirūpinti galimybe lapkričio pabaigoje nuvežti prizinių vietų laimėtojus į Kauną, į visos šalies geriausių ūkininkų pagerbimo šventę. Ten jie bus apdovanoti Žemės ūkio ministerijos įsteigtais prizais.
Samdinių pagalbos nereikia
„Ne dėl apdovanojimų, pagerbimų ar dovanų ūkininkaujame ir tvarkomės, tik dėl savęs“, – vienbalsiai tvirtina Užlaukėje gyvenantys Dalia ir Stasys Jurjonai.
Oficialiai ūkį savo vienkiemyje jauna pora įkūrė prieš dešimtmetį. Pasirinko pienininkystės kryptį, bet dabar jau svarsto, kad gal savajį ūkį vertėtų ir mišriu – pusiau mėsiniu – pavadinti. Kaip ten bebuvę, laiko 50 melžiamų karvių, dar tiek pat prieauglio, dirba 40 hektarų savos ir dar tiek pat nuomojamos žemės. Dauguma žemės – atokiai nuo namų ir tai, anot Jurjonų, yra minusas.
Jurjonai jau pasinaudojo Europos Sąjungos parama ūkio modernizavimui ir tai jiems labai pravertė. Praverstų ir daugiau, nes ūkyje, anot šeimininkų, dar ir technikos naujesnės reikėtų, ir pastatų rekonstruojamų būtų.
Šiemetiniai nugalėtojai augina tris vaikus, tad samdinių pagalbos jiems beveik neprireikia. Ir puoselėjant sodybos aplinką, ir visuose ūkio darbuose tėvams jau rimtai talkina 17-metis Ernestas, 14-metė Erika ir 9-erių Evaldas.
„Sodybos aplinkos tvarkymui nei ribų, nei pabaigos nėra“, – sako šeimininkė, tad visi kartu kasmet sugalvoja kokį naują akcentą ar gėlyną.
Ši šeima prieš kelerius metus jau buvo įvertinta Gardamo seniūnijos geriausių ūkininkų konkurse – pelnė „Tvarkingiausio ūkininko ūkio“ prizą. O štai šiemet atėjo ir pripažinimas rajone.
Negi šiais, kone visuotinės emigracijos laikais, jaunai porai niekada nekilo minčių ieškoti lengvesnės duonos užsienyje?
„Dirbti reikia visur“, – atremia savu įsitikinimu Dalia ir Stasys. Jie pripažįsta, kad ūkininkauti nėra lengva – įgyvendindami savo sumanymus ne kartą susidūrė su įvairiausiais trukdžiais. Sudėtinga dėl to, kad žemė toli nuo namų, trukdo ir biurokratiniai barjerai.
„Lengviausia ir būtų dejuoti ir nieko nedaryti“, – sako užlaukiškiai. Jie niekada nesvarstė išvykimo galimybės, nebando ir skųstis.
Nusiteikęs ūkininkauti tėviškėje
Šeimos ūkininkavimo tradicijas tęsiantis užliekniškis A.Leščinskas – irgi vienas jauniausių rajono ūkininkų. Bet jo mėsinių galvijų ūkis žinomas jau plačiai. Ūkininkas nuolat priima visus, norinčius pasisemti patirties, taip pat iš Vilniaus atvykstančias ŽŪM ir Nacionalinės mokėjimo agentūros delegacijas.
Tiesa, pradėjęs ūkininkauti jis ėmėsi ne galvijininkystės, o augalininkystės. Sako, auginęs ir javus, ir bulves, bet netruko pamatyti, kad augalininkystė pelno neduoda. Tada, bene prieš 14 metų, užliekniškis pakeitė savo ūkio kryptį.
A.Leščinskas jau irgi yra gavęs svarią ES paramą. Du kartus jis dalyvavo projektuose ir per kelerius metus iš viso į savo ūkį pritraukė apie 550 tūkstančių litų. Už juos pirko nemažai technikos: šienavimo techniką, plūgus, traktorius. Pastaruoju metu dar 3 traktoriai į A.Leščinsko ūkį parvažiavo įsigyti išperkamosios nuomos būdu.
Algimantas prisipažįsta, kad nors jo ūkyje jau stovi bene 8 traktoriai, jis ir dar kelis įsigytų. Šį kartą galbūt pirktų paprastesnius, ne tokius specializuotus.
Ūkininkas viso dirba apie 360 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės. Dalis jos – prie namų, dalis – tolėliau. Jo laukuose ir tvartuose šiuo metu laigo apie 350 galvijų – karvių ir mėsinių jautukų. Dauguma jų – limuzinų veislės. Kasmet apie 100-120 jų ūkininkas parduoda, kasmet priauga ir prieauglis.
A.Leščinskas neneigia, kad ūkininkauti Lietuvoje nėra lengva, kad ir poilsio dienų žemdirbys beveik neturi, bet irgi nesvarsto galimybių bėgti. Užsienyje pusmetį pabuvo, visko matė, tad dabar yra nusiteikęs dirbti tėviškėje.
Sugalvojo dar vieną verslą
O kad Lietuvoje gyvenantiems ir dirbti norintiems žmonėms darbo netrūksta, Algimantas prieš kelerius metus ir vėl įrodė savo pavyzdžiu. Ėmęsis valyti krūmais ir menkaverčiais medžiais prižėlusias pakeles, užkampius, pievas ir kelius, kuriais, anot jo, jau važiuoti buvo nebeįmanoma, sumąstė naują verslą – gaminti biokurą. Dabar šiame versle jau sukūrė 4 darbo vietas, be to, džiaugiasi švaresnėmis pievomis ir pakelėmis.
Iš viso A.Leščinskas savo ūkyje sukūrė 9 darbo vietas. Džiaugiasi, kad su darbininkais pyktis nereikia, kad vieni kitus jau supranta iš pusės žodžio ir žvilgsnio.
„Ir aš, ir mano žmonės dirbame ne dėl konkursų ar kažkokio pripažinimo. Tiesiog siekiame, kad kiekviename ūkio kampelyje būtų tvarka“, – sakė konkurso „Metų ūkis“ antrosios vietos laimėtojas.