Istorinė apžvalga
Gėrimų gamyba ir prekyba neatsiejami nuo dabartinės Šilutės istorijos. Pirmasis rašytinis šaltinis apie gyvenvietę yra iš 1511 m. Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide), iš čia kilo pirminis Šilutės pavadinimas Šilokarčema (Heydekrug). Prie karčemos veikė alaus darykla ir buvo ūkiniai pastatai, 1540 m. čia išvirta 12 statinių alaus.
1566 m. Verdainėje įkurta antroji karčema. Įsipareigojimuose karčemos savininkui nurodyta, kad jis turės prekiauti alumi iš dar tik planuojamos statyti Rusnės alaus daryklos (ji įkurta tik po 100 metų). Kasmet privalės iš jos imti ir parduoti po 60 statinių alaus. Alus į Verdainės karčemą turėjo būti plukdomas Šyša, siekiant užtikrinti laivybos sąlygas, žemiau Verdainės buvo griežtai uždrausta statyti bet kokias užtvaras ar malūnus.
1721 m. Šilokarčemos ir Verdainės gyvenvietėms mėginta suteikti miesto teisę, čia pasiųsta karaliaus rūmų patarėjų grupė. Nors miesto teisės nebuvo suteiktos, grupės ataskaitoje minima rekomendacija leisti mieste daryti alų, nes tai padidintų miesto reikšmę ir pritrauktų žmones, o alaus daryklas tektų statyti prie upės.
Tais pačiais metais pradėtų Prūsijoje reformų metu Klaipėdos valsčius buvo padalytas į Sendvario, Klemiškių, Priekulės, Rusnės ir Šilutės, jiems valdyti įsteigti valstybiniai dvarai. Įkurtas ir Šilokarčemos dvaras, jam priskirtos dvi karčemos – „Senoji“ Šilokarčemoje ir „Žemutinė“ Verdainėje. Taip padaryta siekiant panaikinti laisvas karčemas, kurios pačios gamino alų arba gaudavo jį iš miestų, ir įkurti karališkas, kurios prekiautų tik valdžios pristatomais gėrimais.
1736 m. Šilokarčemoje, prie turgaus aikštės, pagal karališką koncesiją leista atidaryti valdišką karčemą – alkoholinių gėrimų parduotuvę.
1849 m. Šilokarčemos apskrityje veikė 5 spirito ir degtinės varyklos (15 darbininkų), 6 alaus daryklos (13 darbininkų). XIX a. pabaigoje veikė 3 alaus daryklos. 1871 m. adresų knygoje nurodoma, kad Šilokarčemoje gyveno 1319 žmonių, minimas spirito sandėlis, 3 užeigų savininkai, Žibuose 1 užeiga, tačiau nepaminima Verdainė. 1906 m. minima viena alaus darykla Šilokarčemoje ir vienas alaus prekeivis Žibuose, prekiavęs Tilžės alaus daryklos gėrimais. Verdainės gyvenvietė vėl neminima. 1923 m. veikė likerio fabrikas, 1925 m. dvi alaus daryklos, dvi likerio gamyklos. 1934–1935 m. – spirito varykla, vyno dirbtuvės, 2 vaisvandenių dirbtuvės. Įsteigus Verdainėje „Bulvių ir grūdų naudojimo bendrovę“, prie jos 1936 m. atidaryta dar viena spirito varykla (12 darbininkų).
1931 m. Šilutėje veikė 40 didesnių krautuvių, 1943 m. 190 smulkių įmonių, dirbtuvių, amatininkų. Tarp jų – alaus pilstymo prietaisų remonto dirbtuvės, mineralinio vandens gamykla. Veikė 139 parduotuvės, tarp jų ir alaus.
Atskira niša paslaugų sferoje buvo įstaigos, kurios aptarnavo klientus – smuklės-užeigos, restoranai, viešbučiai. Smuklių 1911 m. buvo 5, 1922 m. – net 21, o 1943 m. – 12. Dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose .
Šie faktai atskleidžia, kad gėrimų gamyba ir prekyba buvo reikšminga miesto dalis. Ši veikla kito, prisitaikė prie laikmečių, bet visada išliko svarbi vietos bendruomenei.
J. Sudermanno alaus darykla
Vienas pirmųjų aludarystės veikla Šilutėje pradėjo verstis Johannas Sudermannas (1818–1887 m.), žinomo rašytojo Hermanno Sudermanno (1857–1928 m.) tėvas. Prieš persikeldamas į Šilutę, aludaryste jis vertėsi – išsinuomojo alaus daryklą Macikų dvare. H. Sudermannas knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“ aprašo dvaro sodybą ir alaus daryklą: „Vienoje pusėje miškas, kitoje – taip pat miškas, o tarp jų, apsupta žalios paslapties, dunkso dvaro sodyba. Šiame dvare aš atėjau į pasaulį. Tik ne ponų name. Mano gyvenimo žvaigždė nebuvo taip aukštai pakilusi. Tuoj už vartų, kairėje pusėje, stovėjo alaus darykla – ne fabriko rūmai su salyklo bokštais ir garo mašinų įrenginiais… O ne, tai buvo paprastas lauko akmenų statinys, per kurio savamoksliškai įrengtas medines angas dienomis toli driekėsi garų debesys…“.
Iš pradžių J. Sudermannui neblogai sekėsi. Savo darbštumu ir taupumu susitaupė tiek lėšų, kad apie 1863 m. mieste nusipirko sklypą su nedideliu namu (3 pav.) ir pasistatydino nedidelę alaus daryklą.
„Mano tėvas, būdamas dvaro nuomininku, labai daug vargo patyrė – sunkaus darbo ir nuolatinio rūpesčio, ir tik didelio taupumo dėka galėjo pagaliau nusipirkti savo žemės gabalėlį ir pasistatydinti alaus daryklėlę“. Šis namas stovėjo dabartinėje Vytauto ir Žalgirio gatvių sankirtoje . Todėl dabartinė Vytauto g. anksčiau vadinta Daryklos g. (Brauerei strasse), o paskui Zudermano g. (Sudermann strasse) .
Tačiau verslas pradėjo merdėti, alaus darykla buvo uždaryta, pastatas nugriautas. Kaip H. Sudermannas rašo: „Tėvas mokėjo gaminti alų, tačiau visiškai nemokėjo jo reklamuoti“, tad tuo pasinaudojo kiti aludariai. Namas, kuriame gyveno H. Sudermanno tėvai, vėliau buvo nugriautas ir pastatytas daugiaaukštis.
A. Vonbergo alaus darykla
1898 m. rugsėjo 15 d. Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių sankirtoje buvo įkurta alaus darykla, kuri priklausė Arthurui Vonbergui. Aludario veiklą patvirtina 1912 m.
1942–1943 m. adresų knygoje nurodoma, kad A. Vonbergui priklausė pastatai, buvę A. Hitlerio gatvėje 39, 41, 43 ir 45 (šiuo metu – tarp Lietuvininkų g. 31 ir 41 esančių pastatų). Gyvenamasis namas galėjo būti dabartinių Lietuvininkų g. ir Taikos g. gatvių sankirtoje, dabartinės Šilutės prekyvietės teritorijoje.
XX a. 6 dešimtmetyje Šilutėje lankėsi Vokietijoje gyvenantis buvęs šilutiškis Evald Lauks. Jis aprašė savo kelionės įspūdžius laikraštyje „Memeler Dampfboot“: „[…] mažas neišvaizdus namelis priklauso fabrikantui Vonberg. Šiek tiek atokiau nuo gatvės matosi cemento fabrikas (galimai atitinka pastatą Lietuvininkų g. 39A – aut. past.), greta senojo ir jaunojo Vonbergų kontora ir butas […]. Čia pat buvo senojo Vonbergo salykla […]“.
Apie A. Vonbergo veiklą sužinome iš nuotraukų, vienoje užfiksuota alaus darykla ir aludė. Tai buvo puošnus pastatas su dekoratyvinėmis detalėmis ant fasado. Apie pastate vykdytą veiklą liudija ant jo likę užrašai „Brauhaus A. Vonberg“ ir „Bier Halle“.
Tikslesnę alaus daryklos vietą leidžia nustatyti nuotrauka, saugoma H. Šojaus muziejuje, kurioje matyti, kad dešiniau dabartinio Policijos komisariato, priekiu į kelią stovi panašių architektūrinių elementų namas.
Sovietmečiu buvusiame alaus daryklos pastate įkurtas kino teatras „Neringa“, apie jame pokariu dirbusius asmenis galima sužinoti iš Vlado Pupšio atsiminimų:
„Dabartinio prekybos centro vietoje stovėjo ilgas vienaukštis „Neringos“ kino teatras. Jo lietuvišką repertuarą sudarė retkarčiais rodoma dokumentinė kronika – „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalai. Sovietinis repertuaras gausus nebuvo, nors ir rodė Stalingrado ir Berlyno mūšius, kino komedijas „Volga, Volga“, „Kiaulininkė ir piemuo“, „Linksmieji vyrukai“. Ideologiniai filmai „Raikomo sekretorius“, „Sakmė apie tikrąjį žmogų“, „Sibiro žemė“, „Du kariai“, „Šešta valanda po karo“ lankytojų anšlago nepatyrė. Tačiau su dideliu pasisekimu buvo rodomi trofėjiniai Vakarų filmai. Ne visada titruose buvo nurodyti filmo kūrėjai, nes pradedami jie buvo užrašu, kad filmas yra 1945 m. Berlyne paimtas karo trofėjus. Didelę dalį jų sudarė Holivudo gamyba. Žmonės plūdo į „Laisvės armijos kapitoną“, „Karališkuosius piratus“, „Mariją Stiuart“, „Tris muškietininkus“, „Geležinę kaukę“. Tik tada pamatyta ir sovietinė „Jaunoji gvardija“ bei „Marytė“ su visa leniniana ir pačiu Stalinu priešaky.
Įsimintinas liko kino teatro darbuotojų kolektyvas. Bilietus pardavinėjo Bronė – vieniša, nepatraukli pusamžė moteris. Tačiau esant bilietų deficitui, lankytojai didžiavosi pažintimi su Brone, o ji niekada dviejų bilietų į vieną kėdę neparduodavo. Žiūrovų salės prieigų tvarkdarys buvo senis Paulauskas, idėjinis beraštis bolševikas.
Įleidęs žiūrovus į salę, sargas išaiškindavo filmo turinį, tai neretai sukeldavo žiūrovų pralinksmėjimą. Kalbą baigdavo kvietimu elgtis kultūringai, nespjaudyti saulėgrąžų, nemėtyti popierių ir nerūkyti. Kaip buvo laikomasi šių reikalavimų, nesunku nuspėti, nes po kiekvieno seanso jis turėdavo skubėti su šluota, mat laukė kitas seansas.
Bet svarbiausia kolektyvo jėga buvo kino mechanikas Fricas. Nuo jo meistriškumo priklausė žiūrovų nuotaikos. Kadangi kino juostos buvo senos, jos trūkinėdavo, o tai atsitikdavo įdomiausiose filmo vietose. Reakcija būdavo tokia, kaip ir šiandien per televiziją paskelbus reklamą, tik tada savo aparatinėje garsiai keikdavosi vienas Fricas. Keikdavosi vokiečių, rusų ir lietuvių kalbų keiksmažodžių rinkiniu, tai sulaukdavo neabejingų žiūrovų staugimo ir sutartinio kojų trypimo“.
Šiuo metu pastatas neišlikęs. Kada jis buvo nugriautas, nenustata, tačiau 1984 m. pastatas dar stovėjo.
E. G. Seidlerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas
XVIII–XX a. pr. sklypas, kuriame pastatytas limonado ir gaiviųjų gėrimų fabrikas (dabar Lietuvininkų g. 30 ir 30-5), priklausė Šilokarčemos dvarui. 1900 m. sklypą nupirko verslininkas E. G. Seidleris. Jis gimė Senpopolyje (Lenkija), gyveno Klaipėdoje, Šilokarčemoje, vedė Auguste Wilhelmine Laurien, susilaukė 14 vaikų .
1903 –1906 m. minėtame sklype buvo pastatytas pastatas, kuriame įkurtas E. G. Seidlerio gaiviųjų gėrimų fabrikas. Pastate verstasi gazuoto vandens (selterio) gamyba. Su tėvu kartu dirbo sūnūs – Ernstas Gustavas Heinrichas ir Franzas Richardas. Sūnus Erichas Seidleris buvo verslininkas, jam priklausė populiari Varnamiškio užeiga prie miesto stadiono .
Produkcija buvo pilstoma į firminius stiklo butelius, uždaromus keraminiais svirtiniais kamščiais. Dalis gėrimų buvo gaminama fabrike, dalis atsivežama.
„Limonadinė, kai į ją ateidavome, ponas Ernstas, puikiai nusiteikęs šeimininkas, iš karto klausdavo: „Šiandien kokio? Citrininio, braškinio ar mėtų skonio limonado?“ Vaikams visada leisdavo pasmaližiauti saldaus sirupo. Jis labai mylėjo vaikus ir gerai žinojo, kas jiems labiausiai patinka. Juk pats su žmona Auguste jų turėjo net 11. Dažnai pagalvodavau: kaip jiems gerai – limonado kiek nori“.
E. G. Seidleris vertėsi ne tik gėrimų gamyba ir prekyba, veikė saldainių ir šokolado dirbtuvės . Galimai tai buvo bandymas praplėsti veiklos sritį, bet jos buvo atsisakyta.
Selterio fabrikas veikė ir Antrojo pasaulinio karo metu. 1939 m. Šilutės telefonų abonentų knygoje nurodomas gamyklos adresas Prezidento Smetonos g., telefono numeris (197) ir abonentas – E. Seidleris.
1942–1943 m. adresų knygoje nurodyta, kad pastatas, esantis A. Hitlerio g. 26, tuo metu priklausė Martinui Labučiui, o jame gyveno F. R. Seidleris. Tai kelia klausimų apie paskutinį fabriko savininką. M. Labutis buvo prekybininkas, valdęs didžiausią žemės ūkio technikos ir reikmenų bei dviračių parduotuvę. Nuo 1921 m. iki 1943 m. savo veiklą vykdė turgaus aikštėje, buvo vienas iš akcininkų, įkūrusių Šilutės spirito varyklą. M. Labutis galėjo būti E. G. Seidlerio žentas, paveldėjęs gamyklą.
Sovietmečiu buvusiame gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrike įsikūrė vaisvandenių dirbtuvės „Tulpė“.
Prieškario mineralinio, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabriko pastato nuotraukų neaptikta. Pokario metais buvo pristatyta namo dalis, dešinėje originalaus pastato pusėje bei pristatytas antras aukštas . Buvusiose pagalbinėse patalpose 2023 m. įsikūrė alaus baras „Juodasis briedis“, kur prekiaujama savininkų pagamintu kraftiniu alumi.
J. Müllerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas
Jodefas Mülleris gimė 1890 m., Vokietijoje, vedė Elą Kuhn, kilusią iš Vytulių k. Kada persikėlė gyventi į Šilutę, duomenų nėra. 1912 m. Šilokarčemos plane, tuometinėje Zudermano g. 10 (dabar Vytauto g. 15A), stovintis pastatas atitinka J. Müllerio fabriko vietą. Pirmasis įrašas apie J. Müllerio veiklą Šilutėje aptiktas 1934 m., įrašų randama ir 1937–1939 m. knygose. Fabrikas veikė ir Antrojo pasaulinio karo metu, J. Mülleris prekiavo ir alumi.
Kad buvo prekiauta įvairiais gėrimais, patvirtina išlikę buteliai (29 pav.), gėrimų etiketės ir banderolės. 2023 m. remontuojant dabartinėje Vytauto g. 15A esančią palėpę, pjuvenose rastos gėrimų etiketės, banderolės ir keraminiai kamščiai. Iš etikečių matyti, kad prekiauta raugintomis pasukomis, pagamintomis iš Alpėse ganomų karvių pieno, gazuotu limonadu. Rastos ananasų skonio limonado „Brause Limonade“ etiketės. Kitoje limonado etiketėje aptinkamas iki šių laikų žinomo gaiviųjų gėrimų gamintojo „Sinalco“ logotipas, tad galima spręsti, kad J. Mülleris importuodavo limonado ekstraktus iš Vokietijos ir juos čia išpilstydavo.
Kad buvo prekiauta ne tik limonadu, bet ir atvežtiniu alumi ir vaisvandeniais, patvirtina dvi rastos banderolės. Vienoje jų rašoma „Alaus urmo sandėlis“ // „Bierniederlage“. Kitoje banderolėje vaizduojamas Klaipėdos alaus daryklos logotipas (dabar „Švyturio“) ir pažymima, kad išpilstyta J. Müllerio Šilokarčemoje. Darykla gamino alų ir stipresnius alkoholinius gėrimus, neraugintą alų, limonadą, mineralinį vandenį, vynus, sultis, sausas vynuogių išspaudas, salyklą.
Klaipėdos alaus darykla – seniausia Lietuvos alaus darykla, ji išaugo iš XVII a. salyklo džiovyklos. Antrojo pasaulinio karo metu ji buvo žinoma „Ostquell“ pavadinimu, po karo atstatyta ir pavadinta „Švyturio“ alaus darykla.
1922 m. Klaipėdos akcinė alaus darykla įsteigė vaisių vyno fabriką ir turėjo sandėlius Šilokarčemoje ir Rusnėje. Sandėlis Šilokarčemoje buvo Tilžės g. 1942–1943 m.
Kiti gamintojai
Apie Augusto Freimanno verslą Šilokarčemoje žinome iš 1912 m. adresų knygos, jis buvo gazuoto mineralinio vandens (selterio) gamintojas. Apie jo veiklą liudija išlikę svirtiniai keraminiai butelių kamšteliai ir buvęs reklaminis užrašas ant vieno iš Šilutės pastato sienos (galimai Kęstučio g. 3, šiuo metu užrašas uždengtas). Prekiauta šampanu (putojančiu vynu).
Dar vienas prekybininkas ar gėrimų, sirupų gamintojas Šilutėje galėjo būti saldainių fabriko (dabar M. Jankaus g. 11) savininko Ferdinando Schimkaus sūnus Emilis Schimkus. Apie jo veiklą vienintelė užuomina yra išlikęs svirtinis keraminis butelio kamštelis (41 pav.) su užrašu „Emil Schimkus // Heydekrug“. Kokiais gėrimais prekiauta, nenustatyta, tai galėjo būti vaisvandeniai, sirupai, mineralinis vanduo arba alus. Saldainių fabrikas veikė nuo maždaug 1925–1928 m. iki 1944 m.
Šilutėje varytas ir spiritas. 1936 m. „Bulvių ir javų sunaudojimo bendrovė“ akcinė bendrovė atidarė spirito varyklą Verdainėje. Įmonėje dirbo apie 12 žmonių, visi darbai buvo atliekami rankomis, o spiritas gamintas iš bulvių. Per pamainą pagamindavo 80–100 dekalitrų. Vėliau įmonė patyrė 18 870 Lt nuostolių, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gamyba buvo sustabdyta. Veikti pradėjo 1945 m., veiklą tęsė iki 2014 m.
Šilutės istorija susijusi su vietos verslininkų iniciatyvomis ir indėliu į miesto ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Nuo XVI a. iki XX a. II pusės mieste veikė limonado, mineralinio vandens, likerio ir alaus fabrikai, kurių veikla liudija apie spartų miestelio augimą, atspindi tuometinius vartojimo įpročius, technologijų pažangą ir ryšį su Europos rinkomis.
Nors vietinės gazuoto ir mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus daryklos neišaugo iki pramoninių (išskyrus spirito gamyklą), šie verslai – svarbi istorijos dalis. Jie ne tik aprūpino miestelėnus kokybiškais gėrimais, bet ir paliko pėdsaką architektūroje bei socialinėje kultūroje. Šiandien galime įsivaizduoti, kaip gyvavo Šilutė prieš daugelį metų, ir įvertinti jos gyventojų kūrybiškumą bei atkaklumą.
Ignas GINIOTIS, H. Šojaus muziejaus istorikas