Gerumą dalijo ir vietiniams, ir ukrainiečiams
Labdaringą veiklą vykdžiusius naumiestiškius gerai žino šimtai krašto neįgaliųjų, vienišų ir daugiavaikių tėvų, sunkių ligonių ir skaudžias nelaimes patyrusių kraštiečių. Visus juos „Gerumo namų“ savanoriai lankė nuolat. Vieniems vežė kuklių dovanėlių – šiltų rankų darbo kojinių ar saldumynų, kitiems gabeno įvairią judėti padedančią įrangą – vaikštynes, funkcines lovas ir kt.
Dažnas krašto nelaimėlis gali paliudyti ir keliais šimtais eurų buvęs po gaisro ar sunkiai ligai prispaudus paremtas.
Tiesa, tai nebuvo vien tik geradarių vokiečių, su kuriais bičiulystę užmezgė „Senjorų Eldorado“ įkūrėja Laimutė Giedraitienė, dovanos. Daug dirbo ir patys naumiestiškiai. Juos matydavome visose apylinkės šventėse, kur garuodavo jų kepama kiaušinienė, o kiekvienas neabejingas pilietis galėjo dalyvauti jų surengtose loterijose ir taip prisidėti prie gerų darbų. O surinkę keletą šimtų eurų, jie ir vėl suko į kurios gausios šeimos kiemą, kad šioji galėtų rugsėjo 1-ąją į mokyklą išleisti savo atžalas.
Ne viena paramos akcija – ir pinigais, ir pačių megztų šiltų kojinių – suorganizuota ir nuo karo kenčiančiai Ukrainai.
Kam, kiek, kada ir kokios paramos suteikė per tuos du dešimtmečius, „Gerumo namų“ žmonės neskaičiavo. Tiesa, būta per tą laiką ir respublikinių įvertinimų. Štai 2009-aisiais naumiestiškiams įteiktas „Gerumo sparno“ apdovanojimas už paramą onkologine liga sirgusiai mergaitei.
20 savanorystės metų
Patys naumiestiškiai visada akcentavo, kad esmė ne tik dovanos. Anot jų, nelaimių prispaustam žmogui dar svarbiau bendravimas, parodytas dėmesys, jausmas, kad jis nėra paliktas ir užmirštas, kad jis – lygiavertis visuomenės narys. Būtent taip organizacijos veiklą apibūdina pastarąjį dešimtmetį jai vadovavusi Irena Michailovienė.
Tad jie ir neskaičiavo savanoriško darbo valandų, atimdami jas iš savo laisvalaikio ir savo šeimų.
I. Michailovienė organizacijos vairą perėmė iš antrosios vadovės, a. a. Ramutės Šveikauskienės, o pirmoji organizacijos vadovė buvo Aušra Butvilienė.
Pastaraisiais metais kartu su I. Michailoviene dirbo Vita ir Antanas Kubaičiai, Stasė Baltutienė, Laimutė Petrošienė, Eleonora Miklovienė ir Danutė Sirtautienė.
„Pasiilgsime tos veiklos, bet jau ir mes, ir rėmėjai jaučiame nuovargį. Visi vokiečiai jau 80-mečiai, nebeturi jėgų rinkti ir vežti į Lietuvą daiktus. Be to, ir sandėliavimo patalpos jiems brangiai kainuoja“, – pasakoja I. Michailovienė.
Naumiestiškiai su rėmėjais atsisveikino dar pernai pavasarį, ir per metus išdaliję visą labdarą, gegužės viduryje užvėrė nuomotų patalpų duris.
