Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė, lygindama gervuoges su avietėmis, sako, kad nors jos panašios forma ir priklauso tai pačiai erškėtinių šeimai, gervuogėse yra daugiau kalcio ir geležies, tad vasarą jas svarbu įtraukti į savo mitybos racioną.
Dekoratyvios gervuogių uogos ne tik desertų puošmena – sunokusios jos itin gardžios. Ir nors dauguma miško uogų yra skanesnės laukinės, o ne sukultūrintos, gervuogėms ši taisyklė negalioja. Jose itin gausu vitaminų, jos tinka sultims, kokteiliams, džemams, uogienėms, pyragams, o iš džiovintų uogų ir iš gervuogių lapų galima užsiplikyti puikios arbatos. Miško gervuogių galima rasti drėgnuose miškuose, upių, ežerų pakrantėse, pakelėse.
Tad kokios uogos vis tik naudingesnės – miško ar sukultūrintos? „Kiekviena uoga turi šiek tiek skirtingų sudėtinių dalių, o miško uogos ypatingos tuo, kad jose yra daug antioksidacinių medžiagų, taip pat fenolinių komponentų – tai jų pranašumas. Tačiau daug priklauso ir nuo vietos, kur jos augo. Tikrai nėra taip, kad miško uogos yra vertingesnės už sukultūrintas ar atvirkščiai. Svarbiausia, kad kažkurias jų įtrauktume į savo meniu“, – sako E. Gavelienė.
Ji pasakoja, jog gervuogėse, palyginti su avietėmis, yra mažiau kalio, todėl jos rekomenduotinos sergantiems inkstų ligomis. Abiejose uogose yra panašūs natrio, cinko, mangano ir vario kiekiai, tačiau gervuogės pasižymi flavanoidų, fenolinių junginių, antocianinų gausa. Todėl antioksidacinėmis, priešvėžinėmis ir senėjimą pristabdančiomis medžiagomis jos yra kur kas turtingesnės už avietes.