„Nuo 10 iki 40 proc. pagimdžiusių moterų patiria lengvesnius ar sunkesnius psichikos sutrikimus, iki 80 proc. – pogimdyvinę melancholiją. Paprastai kalbant – jei sveikinsime keturias drauges su vaikučio gimimu – didelė tikimybė, jog dvi iš jų turės emocinių sunkumų“, – pabrėžia R. Juknaitė.
Kaip atpažinti?
Emocinė būklė, prasidedanti staiga, kartais net praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo, ir trunkanti nuo kelių dienų iki keleto savaičių, vadinama pogimdyvine melancholija. Jos metu moterį vargina nerimas, įtampa, baimė, liūdesys, verksmingumas, gali būti sunku užmigti, pasirūpinti savimi ar vaikučiu. Padedant artimiesiems, skiriant laiko poilsiui ar trumpam pabuvimui atskirai nuo kūdikio, savijauta praeina.
Pogimdyvinė depresija pasireiškia praėjus po gimdymo nuo kelių savaičių iki metų ir trunka iki kelių mėnesių. Jos metu pasireiškia stiprūs emocijų svyravimai, liūdesys, verksmingumas, apatija, energijos stoka, sutrikęs miegas, apetito pokyčiai, kaltės ar beviltiškumo jausmas. Mamai tampa sunku pasirūpinti savo ir naujagimio poreikiais.
„Kaip žinoti, ar liūdesys normalus, ar jau nebe? Pagrindinis kriterijus – ar rūpintis savimi ir mažyliu yra sunku, ar jau nebesugebu to padaryti. Jei kyla minčių žalotis, nusižudyti ar pakenkti vaikučiui – svarbu skubiai kreiptis į gydytoją psichiatrą ar Skubios pagalbos skyrių“, – sako gydytoja.
Deja, nėra žinoma, kiek moterų patiria pogimdyvinės depresijos požymius ir niekur nesikreipia – manoma, kad iki 20 proc. Negydoma pogimdyvinė depresija gali ilgai užsitęsti, neigiamai veikti ryšio su vaikučiu kūrimą, jo tolimesnę emocinę raidą, šeimos narius.
Kam rizika didesnė?
Didesnė rizika patirti pogimdyvinę depresiją kyla moterims, sirgusioms šia liga ar susidūrusioms su psichologiniais sunkumais po gimdymų, patyrusioms persileidimą, priešlaikinį gimdymą, komplikacijas sau ar naujagimiui. Taip pat neturinčioms palaikymo iš artimųjų ar pačioms keliant sau didelius reikalavimus. Depresiją lemia tiek biocheminiai, tiek socialiniai bei išoriniai veiksniai.
„Biocheminių procesų mes nevaldome ir dideli lytinių hormonų bei neurotransmiterių, atsakingų už emocinę savijautą, svyravimai veikia nuotaikas. Tačiau kitus šią būklę sukeliančius veiksnius galima bent iš dalies valdyti ir jiems ruoštis“, – sako R. Juknaitė. Yra daugybė kursų, mokyklėlių apie nėštumo eigą, gimdymą, kūdikio priežiūrą, tik reikia paieškoti, kuriuose iš jų kalbama apie mamos emocinę savijautą.
Į naujagimio laukimą reikėtų įtraukti ne tik akušerio-ginekologo konsultacijas, pasiruošimo paskaitas, tačiau ir skirti laiko sau, pasirūpinant savo emocijomis. Jei kyla klausimų ar neaiškumų, jei yra pasitaikiusių depresijos epizodų, galima nelaukiant blogos savijautos pasikonsultuoti su sveikatos specialistu.
Nėštumo ir gimdymo metu vyksta pokyčiai ir emocinėje sferoje bei asmenybės raidoje, kai pasaulėjauta ir pasaulėžiūra prasiplečia, pasipildo nauja prasme. Vos keletas pokalbių su specialistu apie savo vertę, lūkesčius, atsakomybes ir neišvengiamus dalykus gali padėti būsimai mamai pasiruošti naujam gyvenimo etapui. Konsultacijos metu aptariama nėštumo situacija, galimi pagalbos būdai, jei savijauta po gimdymo darytųsi sunkiai pakeliama – pasiruošus planą, lengviau susiorientuoti užplūdus emocijų jūrai.
Artimųjų vaidmuo
Artimieji gali daug padėti mamai – pagalbos buityje aspektas labai svarbus, ypač po pirmojo vaikelio gimimo. Nebūtina visko daryti už mamą, bet būtina paklausti: „Kaip tu norėtum?“, „Gal tau padėti?“ Artimieji turėtų suprasti, kad emocijų kalneliai, nuotaikos šuoliai, nėra pasirinkimo klausimas, tikrai nepadės priekaištai ir raginimai „susiimti“, „nekvailioti“, „džiaugtis ir neverkti“.
„Kartais į konsultacijas ateina tik artimieji, klausdami: „Čia normalu, ar jau nebe?“. Pogimdyviniame laikotarpyje to įprasto mums normalumo nelabai lieka. Vien pagalvojus apie miego rėžimą – tai, kas pagimdžiusiai moteriai yra norma ir kasdienybė (dvi, trys nepertraukiamos miego valandos kelis kartus per parą), kitam – medikamentinio gydymo ar net ligoninės reikalaujanti situacija“, – sako R. Juknaitė.
Pasitaiko, jog mamos slapta ateina pasikalbėti, nenorėdamos, kad artimieji apie tai sužinotų. Jos jaučia gėdą, kad neišeina kontroliuoti emocijų, apima liūdesys, nors tam priežasties tarsi nėra. Šie jausmai kyla būtent dėl tų nesukontroliuojamų biocheminių veiksnių, todėl iš anksto pasikalbėjus apie tai, identifikavus galinčius kilti jausmus, moteris įgyja galimybę tiesiog jaustis – be baimės ir savęs pasmerkimo.
Gydymas
Jei bloga savijauta trunka savaitę ar ilgiau, atsiranda apatija, darosi neįmanoma rūpintis savimi ir naujagimiu, kyla minčių nebegyventi – svarbu skubiai kreiptis į psichiatrą, psichoterapeutą ar psichologą. Specialistai gali padėti moteriai pasijusti geriau, tačiau konsultacijos turi vykti bent kartą per savaitę. Jei konsultacijų neužtenka ir savijauta negerėja, moteris nesulaukia pagalbos iš artimųjų – gali būti iš karto skiriamas medikamentinis gydymas.
Medikamentai nėra pageidaujama gydymo forma pogimdyviniu laikotarpiu, ypač, jei mama kūdikį žindo, tačiau jie galimi. Antidepresantai pradeda veikti vidutiniškai per dvi savaites, todėl nereikėtų laukti paskutinės akimirkos, kai adaptacinės moters galimybės jau išsekusios. Nėra stebuklingo vieno pokalbio ar tabletės, po kurios savijauta pagerės – tai yra procesas, trunkantis tam tikrą laiką, o laukti iki „man jau visai blogai“ gali būti pavojinga.
Pagal BNS inf.