Gimtinės istoriją saugo bartininkiškio kryžiai

kapinaites 1„Kiekvienas žmogus savo kraštui, jo žmonėms ir istorijai turėtų padaryti ką nors gera. Tai, ką jis gali. Juk istorijos negerbiantis žmogus negerbia ir savo šaknų, o be praeities nėra ir ateities“, – tokia mintimi savamokslis tautodailininkas – kryždirbys iš Gardamo seniūnijos Bartininkų kaimo Petras SŪDŽIUS atsako visiems, besistebintiems neišsenkančiomis jo idėjomis.

Anot P.Sūdžiaus, padaryti nesunku, rasti kur nors besivoliojantį niekam nereikalingą medį – juo labiau, o iš to, žiūrėk, ir išeina prisiminimas ateinančioms kartoms.

Neseniai jau penktasis jo padarytas kryžius iškilo senosiose Bartininkų kaimo kapinaitėse, kuriose palaidotos maro aukos.

Iš namų išvažiavo 4 kryžiai

Meninė P.Sūdžiaus prigimtis, anot jo paties, skleistis pradėjo tik išėjus į pensiją – anksčiau, kol daug metų dirbo vairuotoju, tam nebuvo laiko.

Pirmąjį paties padarytą kryžių jis pastatė savojo kaimo pakraštyje ir dedikavo jį seniesiems šio kaimo gyventojams atminti. „Sąžiningiems, darbštiems ir pamaldiems XX a. bartininkiškiams atminti“, – taip užrašė ant kryžiaus pritvirtintoje lentelėje. Mat senieji kaimo gyventojai, anot p.Petro, tokie ir buvę – sąžiningi, darbštūs ir pamaldūs.

Antrasis kryžius, po kiek laiko, prieš kelerius metus, stojosi šalia Gardamo bažnyčios, trečiasis – jau prie Šilutės katalikų bažnyčios. Čia stovėjęs senasis kryžius griuvo, nebeatlaikęs metų naštos, tad jo vieton reikėjo naujo. Klebonas kanauninkas Jonas Bučinskas kreipėsi į Petrą ir netrukus jau ir Šilutėje stovėjo Petro dirbinys.

Ir tada nenurimo Petras – ėmėsi ketvirtojo darbo. Šis jo kryžius, kurį visos Gardamo parapijos vardu jis dedikavo „Žemaičių kančioms atminti“, išvažiavo į Telšių rajoną, kur Kęstaičiuose, vyskupo Jono Borutos iniciatyva, kuriamas kryžių kalnelis.

Penktasis išdygo prieš rinkimuskapinaites 2

Senosios vietos kapinaitės irgi seniai badė Petrui akis. Kažkada jos užėmė didelę teritoriją, jose laidota dar XVIII a. pradžioje. Bet laikas kapavietes jau seniai sulygino su žeme, nuvirtę buvo ir du senutėliai kryžiai. Tik kai kur dar stovi pavieniai tvorelių stulpai.

Iš Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios Petras parsigabeno Nukryžiuotąjį, kurį jam atidavė tenykštis klebonas Romas Valavičius. Tai buvo gal prieš 6 metus, o pritiko tas Nukryžiuotasis ant kapinaitėse augančio ąžuolo.

Bet ir to neužteko Petrui, tad ėmėsi jis drožti koplytstulpį, beje – antrąjį savo gyvenime. Tam puikiausiai tiko ąžuoliukas, kurį vyras jau senokai turėjo ir vis svarstė, kam panaudoti. Vėl pravertė kanauninko J.Bučinsko paraginimas ir praėjusį pavasarį koplytstulpis jau stovėjo Bartininkų kapinaitėse.

„O praėjusią vasarą radau dailų apvalų ąžuolą prie upės, greta savo tėvų žemės. Kaimynas padėjo traktoriumi jį parvilkti į daržinę, per porą mėnesių ir padariau, o prieš pat rinkimus pastačiau“, – paprastai pasakoja Petras apie jau penktąjį savo kryžių, kurį pastatė Bartininkų kapinaitėse senojo, jau nuvirtusio, vietoje. Petro žodžiais tariant, jis stovės mažiausiai 100 metų.

Daržinėje laukia dar vienas medis

Šiuo metu Petro daržinėje guli dar vienas medis. Iš jo irgi išeis koplytstulpis, kurį Petras, pasitaręs su Gardamo klebonu Antanu Gyliu, nutarė skirti kitais metais minimam Žemaičių krikšto jubiliejui. Jis irgi ras savo vietą greta Gardamo bažnyčios.

Neapsiriboja P.Sūdžius vien paties dirbiniais puošti aplinką. Jis mina kelius į seniūniją ir rajono Savivaldybę, kalbina seniūną Tomą Balčytį ir Kultūros skyriaus vedėją Vilmą Griškevičienę, mat norėtų, kad senosios kaimo kapinaitės būtų aptvertos. Kaip reikalas baigsis dar nežinia, bet pažadus pasirūpinti tuo Petras jau gavo.

„Reikia tik netingėti, ir tada veikti tikrai rasi ką. O kai padarai ką gera, tai toks malonumas širdį apima, kad su niekuo to jausmo nepalyginsi“, – įsitikino bartininkiškis.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.