Žalgirio gatvės 11 numeriu pažymėto daugiabučio gyventojų kantrybę jau ilgą laiką bando po kiemą besitrainiojantis būrys kačių, kurias į namus tempiasi viena šio namo gyventoja – pagyvenusi ir vieniša moteriškė.
Kaimynų pasakojimu, senolė, vos tik pamato valkataujančią katę, neša ją į namus, globoja, lauke prie laiptinės palieka dubenėlius su maistu. Žiemą benamės katės, pamalonintos tokio dėmesio, įsitaiso po laiptais, vedančiais į laiptinę. Gyventojai nebeapsikenčia kačių paliekamos nešvaros.
Pati senolė visus kaltinimus neigia ir svarsto, kad kažkam užkliuvo tik dėl to, kad yra rusė.
Kreipėsi pagalbos
Gyventojus kamuojanti problema į viešumą išlindo po to, kai apie bėdą anonimiškai buvo pranešta Savivaldybei. Užklausą pateikusi namo gyventoja teiravosi, ar įmanoma kokiu nors būdu sustabdyti „šį košmarą“.
„Katės braižo automobilių stogus, trainiojasi po namo rūsius, apdergia jų duris, sukrautus daiktus“, – „Šilutės naujienoms“ sakė kačių karalyste nepatenkinta namo gyventoja.
Šilutiškė pasakojo, kad atšalus orams situacija šiek tiek pasitaisė, nes nebe taip greitai genda lauke katėms paliekama mėsa, tad bent nebeliko bjauraus dvoko, kuris ypač nosį riesdavo vasarą.
Namo gyventoja sakė, kad kantrybės taurę perpildė ir ieškoti pagalbos paskatino atvejis, kai senolės globojamos katės papjovė jos vaikų balkone augintus triušiukus.
„Katinus moteriškė gina be proto. Kartą vos į vaiką kauptuko nepaleido vien dėl to, kad katinas pasipainiojo po kojomis ir buvo pavarytas šalin. Ji visus katinus velkasi į namus, esu mačiusi, kad nuo konteinerių susirenka ir nešasi rankose“, – sakė nemalonia kaimynyste nepatenkinta šilutiškė.
Grasino nukirsti galvas
Moters skundą išgirdo ir Savivaldybė. Lapkričio 24-tąją rinkti benamių gyvūnų atvykę „Nuaro“ darbuotojai kartu su Šilutės seniūnijos inžinieriumi Vladu Rimkumi užsuko ir į Žalgirio gatvę. Daugiabučio kieme kilo didžiulis skandalas.
„Senolė nenori į namus žmonių įsileisti. Man pasisekė, kad ji atidarė duris ir jų prieš nosį neužtrenkė. Lauke kaip tik po automobiliu gulėjo jos globojamas katinas, tad močiutė, išsigandusi, kad jo nepaimtume, irgi išėjo į kiemą.
Buvome iškoneveikti įvairiausiais žodžiais, kurių net nesinori kartoti“, – pasakojo seniūnijos inžinierius V.Rimkus.
Ne kartą panašiose situacijose atsiduriantis vyras kalbėjo per daug į tai dėmesio nekreipęs, tačiau kai senolė, pamačiusi, kad keiksmai neveikia, ėmė verkti ir šaukti, jog be katino negyvens, vyrai gyvūno atimti nedrįso.
Įpykusi senolė dar pagrasino, kad griebs kirvį ir seniūnijos darbuotojui bei visiems, kas drįs liesti jos gyvūnus, nukirs galvas.
„Moteriškė sena, skundėsi, kad jai vienai liūdna, todėl reikalingi gyvūnai. Namuose ji augina ir du šuniukus“, – pasakojo V.Rimkus.
Inžinieriui pavyko peržengti ir senolės namų slenkstį. „Kvapas bute tikrai ne koks, ir laiptinėje šiek tiek jaučiamas“, – sakė inžinierius.
Pasak seniūnijos darbuotojo, kol kas galima bandyti įgyvendinti tokį kačių paėmimo planą: kai kitą kartą į rajoną atvažiuos „Nuaro“ darbuotojai, jie dar kartą nuvyks į daugiabučio kiemą ir jeigu katės bus lauke – jas surinks.
Pasikvietė liudininką
„Šilutės naujienoms“ pavyko pakalbėti ir su gyvūnų mylėtoja Irina.
Močiutė su ašaromis akyse dievagojosi kačių neglobojanti, o apie lauke paliekamas maisto atliekas esą net kalbos negali būti.
„Iš manęs ne katiną, o šuniukus norėjo atimti. Ką aš be jų daryčiau? Esu vieniša, man reikia draugijos. Kai šunų gaudytojams norėjau atnešti šunų pasus, jiems buvo net neįdomu, sakė, kad nereikia. Nesuprantu, kodėl žmonės mane taip šmeižia, juk tie mano šuneliai niekam netrukdo… Vasarą visada gražiai aplinką tvarkau, gėles sodinu, niekam blogo nedarau. Matyt, viskas dėl to, kad esu rusė“, – graudinosi Irina.
Pasak močiutės, katinus kieme yra mačiusi ir ji, tačiau mano, kad juos atsitempia vaikai, o visa kaltė kažkodėl suverčiama jai. Kad patvirtintų savo žodžius, Irina pasiūlė pakalbinti kaimynus.
Trečiame aukšte gyvenantis Petras sakė, kad nei Irinos šunys, nei kartais prie laiptinės atsliūkinančios katės jam netrukdo, nes jų nėra daug. Kodėl jos „pamilo“ kaip tik šią laiptinę ir kiemą, vyras nesvarstė ir atmetė galimybę, kad kalta yra Irina. Petras patvirtino močiutės žodžius, kad kačių ji nešeria.
Tačiau lauke užkalbintos dvi daugiabučio gyventojos iš kitos laiptinės, deja, parėmė ne Iriną.
„Kieme daugybė katinų būna. Kaimynė juos tikrai globoja, ne kartą esame pastebėjusios, kad ji drauge su katinais po konteinerius knisasi“, – pasakojo šilutiškės.
Irinos kaimynės sakė ne kartą mačiusios ir katinais „aplipusį“ jos balkoną bei pievelę po juo. Taip pat pastebėjusios, kad senolė katinus šeria.
Prie laiptinės žurnalistei pavyko įamžinti du prie laiptų atsliūkinusius sveikai atrodančius ir netgi šiek tiek nupenėtus katinus. Dar vienas jų spoksojo pro senolės virtuvės langą.
Su senole bandys kalbėtis
Savivaldybės sanitarijos inspektorė Violeta Baltutienė, apie atvejį girdėjusi iš seniūnijos inžinieriaus V.Rimkaus, pabrėžė, kad rajono Taryba yra priėmusi naminių gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, kurios draudžia benamius gyvūnus globoti, leisti veistis įstaigų, organizacijų, visų nuosavybės formų bei paskirties įmonių patalpose ir kiemuose, daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose, kiemuose, garažuose ar jų teritorijose.
Benamius bei laukinius gyvūnus draudžiama šerti viešosiose, bendrojo naudojimo vietose ar patalpose, dėliojant ir mėtant maistą, jo likučius iš balkonų, per langus ar panašiai. Benames kates galima šerti tik toje vietoje, kurią nustato seniūnija. Jos gali būti šeriamos ne iš gailesčio, bet turint tikslą jas sugauti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su kačių populiacijos mažinimu.
„Į Žalgirio gatvę šį mėnesį nuvažiuosiu pati. Reikia su močiute pasikalbėti, nes jeigu „Nuaras“ kitą kartą ir išveš gyvūnus, problema nesibaigs, nes senolė prisivilios naujų. Tą pačią dieną, kada „Nuaras“ ir V.Rimkus lankėsi Žalgirio gatvėje, Rusnėje dėl tokios pat senyvos moters veiklos iš vienos vietos buvo paimta 14 kačių“, – nustebino V.Baltutienė.
Pasak sanitarijos inspektorės, dažniausiai taisykles pažeidžia ir beglobius gyvūnus kiemuose ima šerti senyvi žmonės. V.Baltutienė spėjo, kad tokiu būdu jie bando būti mylimi, jaustis kažkam reikalingi.
Kalbėtis su tokiais geradariais visuomet tenka atsargiai, apgalvotai, nes dažnai tokie žmonės, sužinoję apie galimą gyvūnų atėmimą, ima alpti, jiems trinka širdies veikla.
V.Baltutienė prisiminė atvejį, kai teko drausminti Sodų gatvėje po medžiais kates šeriančią senolę, kuri savo „veiklą“ baigė tik po keleto seniūnijos darbuotojų, policijos ir Savivaldybės atstovų vizitų. Kai pasikalbėti į namus pirmą kartą pas močiutę užsuko V.Baltutienė, senolė griebėsi už širdies, ėmė vardinti visas ligas, kuriomis serga.
Sanitarijos inspektorė neslėpė, kad problema, su kuria susidūrė Žalgirio gatvėje esančio daugiabučio gyventojai, vis „išlenda“ ir kituose kiemuose.
„Senyva, agresyviai nusiteikusi ponia buvo įsitaisiusi gyvūnus šerti po Mokesčių inspekcijos laiptais. Nebešerti išgeriančio sūnaus į namus tempiamų šunų atkalbėjom dar vieną senolę iš Dariaus ir Girėno gatvės. Nedidelę pensiją gaunanti moteris visus pinigus išleisdavo gyvūnų ėdalui, o pati badaudavo“, – sakė V.Baltutienė.