Kintų miestelio centre veikianti kavinė „Kuršiai“ lankytojams labiausiai žinoma dėl išskirtinių patiekalų iš žuvies, kuriuos virtuvėje besisukanti savininkė Audra Rimkienė ruošia šiek tiek patobulinusi iš vietos gyventojų išgirstus receptus.
Paskanauti kraštui būdingų patiekalų važiuodami į Klaipėdą užsuka net vilniečiai, dažnai telefonu prieš kelias valandas paskambinę ir paprašę paruošti jiems „tos žuvies, kuri sukišama į tarkuotą bulvę“.
Vilioja tradicinė krašto virtuvė
Prieš ketverius metus kavinę Kintuose atidariusi A.Rimkienė didelių planų nekūrė – vylėsi, kad pamažu verslas judės, nebankrutuos. Tačiau sulaukė tokios sėkmės ir palaikymo, kokio nesitikėjo. Atidarymo dieną, per miestelio šventę, į jaukią kavinukę su sveikinimais ir gėlėmis plūdo mažne visi miestelio gyventojai – durys varstėsi visą dieną.
Kintiškiai ir krašto turistai labai greitai įvertino virtuvės šeimininkės talentą ruošti gardžius patiekalus. Tačiau net keli jų į valgiaraštį buvo įtraukti visai atsitiktinai, šeimininkei pasikalbėjus su viena Kintų senbuve.
A.Rimkienė prisiminė, kad atsidarius kavinei kartą į ją su svečiais iš Vokietijos užsuko iš Kintų pokario metais niekur nepabėgusi ir dabar juose tebegyvenanti vokietė Erika. Moteris paprašė iškepti bulvinių blynų.
Nors į valgiaraštį toks patiekalas įrašytas nebuvo, kintiškės pageidavimas buvo išpildytas. Suvalgiusi blynus, moteris padėkojo ir pasikvietė A.Rimkienę pasikalbėti – papasakoti, kaip anksčiau valgį gamindavo žvejų žmonos.
„Mėsos anksčiau žmonės nelabai dažnai paskanaudavo, todėl maisto įvairovę reikėjo kurti iš įprastų šio krašto produktų – bulvių ir žuvies. Atrinkusios geriausius žuvies gabaliukus, šeimininkės juos iš abiejų pusių apklodavo per stambią tarką sutarkuotomis bulvėmis ir išsikepdavo kažką panašaus į kugelį su žuvimi. Nuo stuburo, uodegos ir galvos nurinkusios žuvies likučius, iškepdavo blynų, kuriuos pavadinau kuršiškais žuvies blyneliais. Tiek šį valgį, tiek kugelį su žuvimi, kuriam daviau „Žuvies bulvių plutoje“ pavadinimą, valgydavo su padažu, grietine. Šiuos receptus patobulinau pagal save ir įtraukiau į valgiaraštį“, – pasakojo A.Rimkienė.
Kuršiškų žuvies blynelių galėjo paskanauti ir Šilutės miesto šventės dalyviai. A.Rimkienė norėtų pasikviesti kulinarijos ekspertą Vincentą Saką, pristatyti šiuos patiekalus ir sužinoti jo įvertinimą. Kintiškė sakė žinanti, kad ne viena Šilutės kavinė jau bandė šiuos patiekalus nusikopijuoti, tačiau, pasak jos, ne kiekvienai virėjai pavyksta juos pagaminti.
„Turiu dar vieną patiekalą, kurio niekur kitur nesu mačiusi gaminant – prūsiškai ruoštą žuvį. Į molinį indą sudedu bulves, žuvį, morkų, prieskonių ir viską užpilu grietinėle. Ant viršaus dar apibarstau sūrio, nors to nedarydavo šio krašto moterys, užmaunu mielinės tešlos kepurę ir troškinu orkaitėje. Erika pasakojo, kad gamindamos tokį troškinį šeimininkės kepurę ruošdavo iš duonos raugo“, – išskirtiniais receptais dalinosi A.Rimkienė.
Dėkinga kintiškiams
Nors kavinės valgiaraštis tenkina kone kiekvieno skonį, iš pradžių jis buvo keistas ne kartą. Toks, koks yra dabar, jis nejudinamas jau senokai. A.Rimkienė juokiasi, kad dabar ji galinti jį tik pildyti, nes išmesti lyg ir nėra ko: kiekvienas patiekalas turi savus valgytojus, kurie pamėgto maisto labai greitai pasigestų.
Vieną patiekalą iš žuvies įtraukti į sąrašą paskatino išskirtinis Kintuose gyvenančio trenerio Stepo Kairio skonis. A.Rimkienė sako, kad atvažiuodavęs į kavinę S.Kairys paprašydavo iškepti žuvies gabalą, prie jo pridėti bulvinių blynų, daug karštų daržovių ir viską užpilti voveraičių padažu. Įtrauktas į valgiaraštį šis valgis taip prigijo, kad dabar yra vienas mėgstamiausių.
S.Kairio garbei jis pavadintas „Žuvies kepsniu pagal Stepą“.
Pasak kintiškės, pirmą kartą į kavinę užsukę turistai dar prašo patarti, ką galėtų užsisakyti, tačiau vėliau patarimų nebeklausia. Kavinės šeimininkė net tarp atvykstančių turistų atpažįsta matytus veidus, o tai – nemenkas darbo įvertinimas.
A.Rimkienė stengiasi išlaikyti kokybę, nekelia kainų, nemažina porcijų. Pasak jos, kavinės virtuvėje nerastume jokių pusfabrikačių ar pakaitalų.
„Jau geriau pasakysiu žmogui, kad negaliu kažko paruošti, nei pamaitinsiu jį tuo, ko pati nevalgau“, – sakė A.Rimkienė. Moteris pamena atvejį, kai turistams iš užsienio teko į salę atnešti žalią žuvį, kad jie įsitikintų, jog maistas ruošiamas iš šviežių produktų.
Didelis iššūkis Audronei – ruošti maistą asmenines šventes švenčiantiems kintiškiams. Nors širdis atsigauna, jei leidžiama šventės meniu sudaryti pačiai ir pasinaudoti begaline fantazija, vis dėlto pečius užgula nemenka atsakomybė.
„Baisu ką nors ne taip padaryti, todėl dėl kintiškių stengiuosi dar labiau. Jei ne šių žmonių palaikymas, žiemą ir rudenį verslas sustotų. Dabar apylinkėse šaltuoju metų laiku dirbame mes vieni, visos kitos kavinės užsidaro“, – pasakojo A.Rimkienė.
Link svajonės pastūmėjo vyras ir draugai
Kintuose Audronė gyvena jau 15 metų. Šeima su dviem sūnumis čia atsikraustė, kai Audronės vyras – policijos darbuotojas, tuo metu pripažintas geriausiu rajono pareigūnu, gavo paskyrimą į Kintus.
Moteris pamena, kad pirmą kartą įvažiavus į miestelį apėmė ne koks jausmas – nykus vaizdas, nė iš tolo nepriminė tų Kintų, kuriuos matome šiandien. Pirma A.Rimkienės mintis buvo: „Ką čia veiksiu?“.
Žiemą prasėdėjusi namuose, vėliau Audronė įsidarbino Kintų kepyklėlėje. Galvoje nuolat kirbėjo mintis apie nuosavą maitinimo įstaigą, tačiau ilgą laiką ji nedrįso žengti pirmųjų žingsnių. Stabdė baimė, kad planai gali žlugti.
„Kol gyvenome Švėkšnoje, visą laiką dirbau kavinėse, restoranuose. Jei namuose vykdavo šventės, stengdavausi draugus nustebinti naujais, įdomiais patiekalais – fantazijos man netrūksta. Juokauju, kad vien žurnalų ir knygų apie kulinariją turiu tiek, kad už jiems išleistus pinigus jau galėčiau pastatyti pusę namo“, – pasakojo nuo mažens virtuvėje mėgdavusi suktis kintiškė.
Pagaliau ryžtis įgyvendinti svajonę pastūmėjo vyras ir draugai, kurie nuolat klausdavo, kada gi pagaliau Audronė pakvies į savo kavinę. Nuo pat ankstaus ryto iki nakties joje šeimininkaujanti moteris iš tiesų visus į svečius užsukusius draugus priima būtent čia. Kavinėje pusryčiauja, pietauja, vakarieniauja ir visa jos šeima.
Kavinė „Kuršiai“ įsikūrusi pastate, kuriame anksčiau veikė bankas ir vaistinė. Kai pastaroji bankrutavo, Audronė išsinuomojo atsilaisvinusias patalpas ir ėmė prekiauti gėlėmis. O kai išgirdo, kad kaimuose ir mažesniuose miesteliuose naikinami bankų skyriai, vyrui pareiškė: „Mums reikia dalyvauti aukcione ir įsigyti banko patalpas“.
Kaip tarė, taip ir padarė. Kol vyras ir sūnus savomis rankomis pastatą remontavo, Audronė net dvejus metus gėlėmis prekiavo Klaipėdoje. Vėliau, kai remonto darbai jau buvo baigti, šis verslas liko užmaršty – moteris pagaliau atvėrė nuosavos kavinės duris.
„Kažkurį rytą atėjusi anksčiau į darbą užsiplikiau kavos, atsisėdau ir susimąsčiau. Gal ir nesu finansiškai turtinga, tačiau turiu gražią šeimą, dirbu širdžiai mielą darbą, o ateičiai irgi turiu svajonių. Galiu sakyti, kad jaučiu dvasinę pilnatvę ir gyventi išties gera…“, – sakė Kuršių marių bangų skalaujamame miestelyje svajonių gyvenimą radusi verslininkė.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.