Ne veltui sakoma, kad tas, kas myli gyvūnus, yra labai geras žmogus… Nepatikėsit, kiek šilumos, gerumo ir šypsenų galima pasisemti pas Laučių kaime gyvenančius ūkininkus Astą ir Remigijų Marozus. Štai, jau kuris laikas važiuojantieji pro šių sutuoktinių sodybą stabteli ne tik dėl šalia kelio stovinčios jų įkurtos mažutės pieno produktų krautuvėlės, kur galima nusipirkti išskirtinio skonio sūrių, bet ir akis paganyti į aptvaruose besiganančius augintinius. Savo jaukioje sodyboje Asta ir Remigijus randa erdvės įvairiems gyvūnams ir paukščiams, kurie šeimai neša tik džiugesį.
Vasaros pabaigoje pas ūkininkus apsigyveno ir labai egzotiškai mūsų akiai atrodantis gyvūnas, kurio šaknys – Škotijos aukštikalnėse. Tai – garbiniuota, galingais ragais apsiginklavusi hailendų veislės karvė, vardu Bianka. Įspūdinga gražuolė, besigananti pakelėje, patraukia visų važiuojančių pro Laučius žvilgsnius.
Patraukė egzotika ir paprastumu
Pievoje pamatę Bianką kai kurie vairuotojai prilėtina automobilius arba net visai sustoja – jiems smalsu, kas čia per nematytas padaras. Gauruota, žala ir ilgų ragų karvė savo išvaizda vienus žavi, kitus baugina.
„Vos tik įsigyjame kokį naują gyvūną ar paukštį, pažįstami ima spėlioti, jog imsime veisti naują ūkį“, – sako R.Marozas, pripažindamas, kad jiems kol kas užtenka 25 pieningų karvių, o visus kitus gyvūnus augina tam, kad pripildytų kaimišką aplinką malonaus šurmulio, gyvybės, dėl kurios džiugu ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Karvė Bianka į Laučius atkeliavo iš Širvintų rajono. Anot ūkininko R.Marozo, šios veislės mėsinės karvės Lietuvoje nėra naujiena, tik galbūt savo išvaizda dar neįprastos mūsų krašto gyventojams, kurie nesiverčia mėsine galvininkyste. Biankos protėviai jau daug amžių gyvena atokiose Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumose. Jie, kaip ir ši karvė, yra apžėlę ilgais gaurais, prisitaikę gyventi sudėtingomis gamtos sąlygomis, lauke gali ištverti iki 30 laipsnių šalčio.
Hailendai puikiai prisitaiko prie uolėtų gimtosios salos aukštumų. Šiai veislei tinka net skurdžios ganyklos, nuniokotos savaitėmis trunkančių jūros audrų, jos gali saugiai ganytis tiek pelkėtose vietovėse, tiek kalvotose teritorijose, perbristi upes ir net apsiveršiuoti sniege.
Anot R.Marozo, dėl savo prigimtinių savybių Bianka nėra lepi, gali ėsti ir žolę, ir krūmus, retai serga. Norėdamas palepinti, šeimininkas jai kasdien iš rankų sušeria keletą riekių juodos duonos – ją karvutė labai mėgsta.
Iš pradžių ūkininkai ją buvo apgyvendinę kartu su avimis ir poniu, bet su jais Bianka neatrado bendrystės. Kadangi žaloji yra išskirtinės išvaizdos, ūkininkai nutarė ją laikyti šalia savo sodybos esančioje pievoje. Netrukus šiai 10-metei gražuolei sukals pastogę, kuri priglaus gyvulį žiemos metu. Šiuo metu žaloji plačiaragė gyvena vienišės gyvenimą ir laukia pavasario.
„Tikimės, kad pavasariop Bianka atsives veršiuką. Kai ją nusipirkome, ji buvo ganiusis bandoje, tad tikimės, jog šiuo metu karvutė yra veršinga“, – sako Remigijus. Tolimesni žiemos mėnesiai patvirtins arba paneigs ūkininko lūkesčius.
Namai – įdomių gyvūnų oazė
Astos ir Remigijaus Marozų sodybos aptvaruose gyvena dar kelios dešimtys gyvūnų ir paukščių. Čia ramiai nusiteikusios ir jau viena kitos draugiją atradusios ganosi dvi avytės, ponių veislės kumelė Eiva, netoliese po savo pastogėmis dienas leidžia ožkytės Domicelė bei Karolina, šalia jų bičiuliškai gagena naminės antys ir žąsys, išdidžiai kakarykuoja bramų veislės gaideliai, o kieme, po žaliuojančiais krūmais, atsainiai žolę rupšnoja keturi rubuiliai triušiai, kurie visai nesigąsdina netikėtai užklupusių svečių.
Sodybos šeimininkai sako, kad kiekvienas į jų namus atkeliavęs gyvūnas ar paukštis turi savitą istoriją ir kilmę, tad skaitytojai neturėtų sureikšminti ir išgirstus vardus, kuriais pavadinti augintiniai.
Pavyzdžiui, ponių veislės kumelė pavadinta garsaus ir populiaraus filmo „Įsikūnijimas“ herojės Eivos vardu. Ožkytei Karolinai vardą davė vieną vasarą pas ūkininkus atostogavusi mažametė giminaitė. Mergaitė pastebėjo, kad ožkytei ant kaklo yra keli gumbeliai, kurie priminė karolius.
Atsisveikindami ūkininkai išsitaria, kad jų naminių gyvulių ir paukščių ūkis dar plėsis ir savo įvairove augs. O kodėl gi ne? Juk prie sodybos apstu vietos, čia esančiuose dviejuose hektaruose pievos gali ganytis gerokai daugiau gyvūnų ir savo buvimu dovanoti džiaugsmą ne tik juos mylintiems šeimininkams, bet ir praeiviams.