Kol valdiškų institucijų vadovai įrodinėja, kad kurti grožį nėra pigu, kad tam reikia nemažų pinigų, kurių neskiria aukštesnės institucijos, paprasti miestelėnai, žiūrėk, ima ir sutvarko kokį kampelį taip, kad praeiviai nejučia stabteli pasigėrėti…
Taip šią vasarą nutiko Šilutėje, Kęstučio gatvėje, kur šalia savo parduotuvėlės buvusį šabakštyną tikra grožio oaze pavertė žinomas boksininkų treneris Vincas Murauskas su žmona Danute.
Tokia iniciatyva gal ir nustebintų valdininkus, lengva ranka suplojančius keliolika tūkstančių už abejotinos vertės „olandiškus“ gėlynus. Bet ji visai nestebina Murauskus pažįstančių šilutiškių, žinančių, kad ir šios šeimos sodybos aplinka jau daug metų yra viena gražiausiai puoselėjamų Šilutėje.
Savaitę paplušėjo, ir „šašo“ nebeliko
„Ar matėte, kaip skoningai sutvarkyta šalia parduotuvės Kęstučio gatvėje buvusi niūri ir pilka vieta?“ – taip šilutiškiai vienas kito klausinėjo prieš mėnesį, kai vienas Kęstučio gatvės kampelis staiga iš pagrindų pasikeitė.
Prašymų pasidomėti šio grožio kūrėjais sulaukė ir „Šilutės naujienos“, tad ir pasukome į šioje gatvelėje įsikūrusią drabužių moterims parduotuvėlę.
Čia šeimininkaujančios Danutė Murauskienė su dukra Laimute pasakoja, jog pilka vieta už parduotuvės sienos seniai erzino – „buvo tarsi šašas“.
Svarstydamos, ką ir kaip čia reikėtų keisti, moterys ir su dizaineriais, ir su trinkelių klojėjais tarėsi. Bet visi panašių paslaugų teikėjai užgiedojo tokias kainas, kad noras ką nors daryti dingdavo.
Tada šeima nutarė darbo imtis pati.
Šiandien Murauskai pasakoja, kad tereikėjo savaitėlės, ir to „šašo“ nebeliko. Jie daužė duobes cemento grindinyje, vežė ir pylė į jas geros žemės, kurioje galėtų vešėti augalai. Augalų nepirko – tiesiog šiek tiek išretino savosios sodybos kampelius, kuriuose jų – įvairių įvairiausių – prisodinta nesuskaičiuojama daugybė.
Taip Kęstučio gatvėje „išdygo“ kelios eglutės, koloninė ir vakarinė tujos, žvynuotasis kadugys, dar keli dekoratyvūs visžaliai augalai. Visi jie – pačių Murauskų rankomis iš mažyčių, nuo motininių medžių ir krūmų nulaužtų šakelių išauginti, ne vienerius metus karpyti ir puoselėti.
Dar reikėjo pririnkti didesnių ir mažesnių akmenų, juos atvežti ir ne bet kaip suversti, o paskleisti taip, kad atrodytų skoningai.
„Tai ir visas darbas“, – skėsteli rankomis Danutė.
Kuria ilgalaikį grožį
Įžengus į Naujakurių kvartalo pakraštyje, Kaštonų gatvėje, esančios Murauskų sodybos kiemą irgi apima susižavėjimas. Pirmiausia į akis krenta erdvė, kurios pakraščiuose – medelių, krūmų ir gėlių oazės. Įvairaus žalumo, visokiausių dydžių ir dar įvairesnių formų eglutės, tujos, kadugiai – visokiausių spygliuočių čia bus tikrai daugiau nei pusšimtis.
Erdvios vejos viduryje – tvenkinys, kuriame paplaukioti tarp vandens lelijų žiedų neretai nusileidžia ir ančių pulkelis. Šeimininkai pasakoja, jog užsuka čia ir gandrai, ir gervė svečiavosi, ir lynai uodegomis pliaukši.
Vienur kitur vejoje sudėtas akmenų saleles paįvairina metalo dirbiniai, senovinė karieta ar kitokios detalės. Vasaros žiedų čia nedaug. Aplinką aprodanti Danutė pasakoja vasarinių gėlių anksčiau auginusi daugiau, bet pastaraisiais metais jų atsisakanti, nes jos reikalauja ypač daug priežiūros. Šeima nutarė, kad auginant visžalius augalus galima sukurti pastovesnį ir ilgalaikį grožį.
„Pavyzdžiui, pastaruoju metu ypač išpopuliarėjusios petunijos labai daug geria, o dar ir valgyti skaniai nori“, – vaizdingai vasarinių gėlių priežiūros subtilybes paaiškina šeimininkė.
Bet žiedų čia yra. Tai vienur, tai kitur iš kabančių arba tiesiog ant žolės stovinčių krepšių svyra raudoni begonijų žiedai, čia gerai žydi ir žiemoja jukos, žalumą paįvairina hortenzijos ar dar koks spalvingas augalas.
Patys ir dizaineriai, ir sodininkai
Tačiau ir visžaliai augalai reikalauja savosios duoklės – ją jiems atiduoda Vincas. Įvairiausiais bumbulais, burbulais ir ovalais iškarpytos visokiausių veislių ir atspalvių tujos – tai jo sritis, irgi atimanti nemažai laiko. Šeimininkas pasakoja, jog per vasarą augalus tenka karpyti po porą kartų, antraip įspūdingo grožio greit neliktų, jis pradingtų tarp išlindusių lapų ir šakelių.
Žinoma, puoselėjant grožį sodyboje yra ką veikti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens: nuolat reikia ravėti, augalus retinti, laistyti ir tręšti.
Bet ir lapkričiui įpusėjus Murauskų sodyboje darbas verda, tik jau – pasirengimo Kalėdoms. Tuomet jie pradeda puošti savo sodybą ir augalus kalėdiniais žaisliukais ir girliandomis, tuomet čia „stabteli“ ir stirniukai, ir angeliukai, ir Senis besmegenis. Murauskai ir eglę į kiemą parsiveža, kuri irgi nušvinta įvairiaspalvėmis lemputėmis.
Tokiu savo pomėgiu šeima darbo sau nemažai prisideda, bet sako, kad viską atperka smalsios mažų vaikučių akys, kuriuos tėvai atsiveža tiesiog pamatyti tą grožį.
Pasidžiaugia ne tik vaikai – Murauskų sodyba ne vienerius metus yra pelniusi ir Šilutės seniūnijos padėkos raštus už grožio puoselėjimą vasarą ir pasirengimą Kalėdoms.
„To grožio čia gal ir pusės nebūtų, jei turėčiau dirbti viena. Bet dirbame visi, labai padeda vyras ir dukra, tai aplinkos puoselėjimas tikrą malonumą teikia“, – sako Danutė. O Laimutė priduria, kad ne dėl konkursų, apžiūrų ar pastebėjimo, – dėl savęs norisi kurti grožį.
„Mes patys sau ir dizaineriai, ir sodininkai“, – išlydėdami šypsosi šeimininkai.