Grybavimas suteikia žmogui didelį malonumą, atsipalaidavimą ir poilsį. Prasidėjus grybų sezonui daugelis skuba pagrybauti, maloniai pasivaikščioti miške.
Valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai. Grybai yra maistingi, turi B grupės, PP, C, A,D, U vitaminų, geležies, magnio, cinko, jodo, fosforo. Taip pat grybuose yra daug ląstelienos, kurios labai reikia žmogaus organizmui, juose gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą. Grybuose daug baltymų – džiovinti baravykai turi daugiau baltymų negu duona, kruopos, jautiena.
Taip pat juose daug vandens net – 84-95 proc., baltymų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, todėl jie lengvai pažeidžiami pelėsių, lervų bei bakterijų.
Grybai – sunkiai virškinami
Tai nėra lengvai virškinamas maisto produktas. Grybų nerekomenduojama valgyti žmonėms, sergantiems virškinimo trakto, inkstų, kepenų ligomis. Taip pat senyvo amžiaus žmonėms, kurių skrandžiai yra jautresni, ir mažiems vaikams, kurių skrandžiai dar nepakankamai išsivystę, tad grybus sunkiai virškina. Patartina rinkti jaunus grybus, nes jie yra maistingesni. Kepurėlė vertingesnė nei kotas.
Lietuvoje auga apie 400 rūšių valgomų grybų, bet vartotinų maistui yra tik apie 100 rūšių, kiti – menkaverčiai. Tradicinėje lietuvių virtuvėje yra gausybė patiekalų, į kurių sudėtį įeina grybai. Tačiau užtenka vieno nuodingo grybo puode, kad apsinuodytų visa šeima ar draugai, kurie vaišinosi kartu. Jeigu grybo nepažįstate , geriau jo ir neimkite. Rinkite tik gerai pažįstamus grybus.
Raukšlėtasis gudukas (Rozites caperatus)
Šis grybas valgomas. Dažniausiai auga rugpjūčio – spalio mėnesiais, daugiausia paplitęs spygliuočių miškuose. Dar vadinamas guduku, vokietuku, kalpoku. Tai grybautojų itin mėgstamas grybas. Gana greitai kirmija. Nepažįstantieji gali supainioti jį ir su nuodingaisiais grybais dėl raukšlėtajam gudukui būdingo sijonėlio. Valgomas virtas, keptas.
Karpotasis pumpotaukšlis (Lycoperdon perlatum)
Šis rutulio, kiaušinio formos grybas valgomas ir gerai žinomas Lietuvos grybautojų, tačiau renkamas retai arba nerenkamas visai. Jauni grybai (kol minkštimas baltas), kaip teigia specialistai, valgomi, tačiau maistinė jų vertė nedidelė. Auga nuo birželio iki spalio ir ne tik miškuose, bet ir ganyklose, pamiškėse, pievose. Jaunus įvairių rūšių pumpotaukšlius galima naudoti ir kitam tikslui. Jie yra natūrali tvarstymo priemonė. Susižeidus reikia perplėšti vaisiakūnį per pusę ir pridėti minkštimą, kuris yra sterilus, prie žaizdos. Jis gerai sugeria kraują ir stabdo kraujavimą.
Piengrybis paberžis (Lactarius torminosus)
Rožinės spalvos grybas atrodo labai dailiai. Jis valgomas, tačiau išsiskiria aitriu skoniu. Kenčiantiems nuo skrandžio ligų, turintiems virškinimo problemų šis grybas gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Kadangi piengrybis paberžis pūkuotas, prieš apdorojant, ruošiant maistui, kepurėlės kraštai nulupami. Auga rugpjūtį – spalį, dažniausiai lapuočių miškuose.
Tikrasis kazlėkas (Suillus luteus)
Ne veltui tikrasis kazlėkas vadinamas sliduku, nes jo kepurėlė slidi ir gleivėta. Šis grybas, be jokios abejonės, yra valgomas ir renkamas daugybės grybautojų, dažniausiai auga smėlėtose vietose, pušynuose. Sutinkamas ir renkamas dažnai, skanus, valgomas. Auga vasaros ir rudens mėnesiais.
Aitrusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus)
Nors pagal pavadinimą atrodo, kad jį visai tiktų dėti į krepšį, tačiau iš tiesų šio grybo verčiau neragauti. Jo skonis kartus ir aštrus ir būtent dėl šių priežasčių jis nevalgomas. Taigi, neapsirikite ir jūs: vos raustelėjusi, rausva kepurėlės apačia turėtų išduoti, kad šis grybas nevalgomas.
Liaudiškai aitrusis pušynbaravykis dažnai vadinamas tiesiog baravyku. Beje, aitrusis ir kartusis baravykai nėra tas pats. Tai rodo ir lotyniški jų pavadinimai. Kartusis baravykas (Boletus radicans) yra labai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, jis daug masyvesnis, o jo kepurėlės apačia geltona.
Paprastasis kelmutis (Armillaria mellea)
Šie grybai auga grupėmis ant medžių, kelmų, yra nedidelio (iki 12 cm) dydžio, mėgstami ir dažnai renkami grybautojų. Žinoma, jie valgomi. Tinka sūdyti, virti, kepti, marinuoti. Auga rugpjūčio – spalio mėnesiais. Teigiama, kad nors ir nėra labai išvaizdūs, tačiau išsiskiria skoninėmis ypatybėmis. Svarbu nesupainioti su nuodinga puokštine kelmabude (Hypholoma fasciculare).
Tikrasis raudonviršis (Leccinum aurantiacum)
Dėl šio grybo tinkamumo valgyti abejonių tikriausiai nekyla niekam. Apie dailiuosius raudonviršius žino net vaikai. Labai vertingas, mėgstamas grybautojų, dažniausiai lapuočių miškuose, beržynuose augantis grybas. Dygsta birželio – spalio mėnesiais. Tinka virti, kepti, sūdyti, džiovinti, marinuoti.
Gauruotasis mėšlagrybis (Coprinus comatus)
Išvaizda šis grybas tikrai nepanašus į tokį, kurį būtų galima valgyti. Vis dėlto jis yra valgomas. Šie grybai auga ne tik miškuose, bet ir patvorėse, ganyklose, parkuose. Dygimo metas – ankstyvas ir vėlyvas ruduo. Nepaisant gąsdinančio pavadinimo, specialistai sako, kad jaunas šis grybas valgomas. Greičiausiai visiems teko pamatyti jį, nes Lietuvoje sutinkamas labai dažnai.
Ūmėdė garduolė (Russula delica)
Žinoma, kad ji tinkama valgyti. Kaip ir visos ūmėdės, greitai kirmija. Auga liepos – rugsėjo mėnesiais lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Galima virti, kepti, sūdyti.
Nuodingų grybų – per 100 rūšių
Lietuvos miškuose auga daugiau nei 100 rūšių nuodingų grybų, iš jų 20-30 – labai pavojingų žmogaus gyvybei, dalies jų kenksmingos medžiagos neišnyksta verdant. Kai kurios grybų rūšys gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus.
Nuodingiausios yra žalsvoji ir smailiakepurė musmirės. Žalsvoji musmirė (blyškioji) – nuodingiausias grybas pasaulyje. Joje yra nustatyta 16 nuodingų medžiagų. Ji miško paklotėje pasirodo rudens pradžioje. Žalsvoji musmirė auga pavieniui ir grupelėmis, dažniausiai lapuočių miškuose, tačiau aptinkama ir šiluose.
Žalsvąją musmirę lengva supainioti su pilkšvažale ūmėde. Musmirės kotas esti su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele, vadinama išnara. Suvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia, viduriuoja. Išgelbėti ja apsinuodijusįjį retai pavyksta.
Išvirta musmirė yra skani, graži, be pašalinio kvapo, todėl valgant nieko negalima įtarti.
Ne ką mažiau nuodinga yra smailiakepurė musmirė. Ji paprastai auga pavieniui, tarp samanų, sengirėse.
Itin nuodingi grybai yra nuodingasis ir rausvasis nuosėdis (auga vasarą ir rudenį lapuočių ir spygliuočių miškuose pavieniui, grupelėmis po ąžuolais, beržais, senuose eglynuose), rausvėjančioji plaušabudė (auga pavasarį parkuose, rečiau lapuočių miškuose: tai mirtinai nuodingas grybas, jame muskarino 20 kartų daugiau nei paprastoje musmirėje), rudeninė ir eglinė kūgiabudė (auga pavieniui arba mažomis grupelėmis ant supuvusių kelmų, išvartų, stuobrių, žemėje esančių šakų, jas grybautojai neretai sumaišo su kelmučiais).
Taip pat prie nuodingų grybų priskiriami ir aršioji bei nuodingoji tauriabudės (panaši į baltos spalvos pievagrybius), margoji ir gelsvoji musmirės, Paturajo plaušabudė, stambioji gijabudė.
Lapuočių ir spygliuočių miškuose auga ir daugiau nuodingų grybų, kurie panašūs į valgomuosius. Tai – paprastoji, rausvarudė, margoji, gelsvoji, kilnioji musmirė, samaninis piengrybis, baltarudis baltikas, pilkoji skydabudė, rašalinis mėšlagrybis, žalsvagelsvė plaušabudė, šiurpioji plaušabudė, pilkalakštė plaušabudė, stačioji plaušabudė, raudonžvynis nuosėdis, cinamoninis nuosėdis, raudonlakštis nuosėdis, kraujaspalvis nuosėdis, sieralakštis nuosėdis, dryžuotasis baltikas.
Kai kuriuose nuodinguosiuose grybuose yra ir haliucinacijas sukeliančių medžiagų (muskarino, muscimolo, muskazono ir kt.).
Tad einant į mišką, reikia gerai įsidėmėti, kokie grybai yra nuodingi bei pasidomėti, kaip jie atrodo.