Minijos (Mingės) kaimas dvelkte dvelkia ramybe. Lazdele pasiramščiuodama senolė keliauja naujai įrengtais laipteliais link upės įmerkti kojas, jachtklubo nariai zuja aplink savo laivelius – tai varžtą įsuka, tai kelionei ruošiasi, tai klubo teritorijoje žolę pjauna. O šio klubo vadovas Andrius Varnas nedrąsiai prasitaria, jog gyvena taip gerai, kad net girtis nemalonu.
Vyro pomėgis buriuoti jau tapo gyvenimo būdu ir galimybe pamatyti pasaulį.
Į geidžiamiausių Lietuvos kaimo turizmo sodybų dešimtuką patekusi kauniečių – mingiškių Ingos ir Žygimanto Šarakauskų sodyba „Ėvė“ žavi ir autentika, ir naujomis spalvomis. Kieme linksmai čiauškėdama pasitinka savininkų dukra Ėvė.
O Inga ir Žygimantas, tik atvažiavę iš Kauno, iš karto puola prie darbų. Šį kartą teko nepaklusnias savo augintines – avis – partempti namo: panorėjusios paragauti svetimos žolės, jos pro atvirus vartelius išlėkė į didžiąsias pievas.
Netoliese senosios priešgaisrinės aikštelės girdisi plaktuko dūžiai. Prie statomo namo besidarbuojantis ir gyventi Minijoje svajojantis klaipėdietis Augustinas Jankevičius pasidalina ir džiaugsmais, ir vargais. Aprodęs gražius, jau 13-us metus skaičiuojančius ąžuoliukus, pasodintus tik gimus sūnui, pasiguodžia, kad nuo 1999-ųjų negali čia įsikurti ir mėgautis gyvenimo ramybe. Mat, vis kokie statybų neatitikimai vyrui pakiša koją.
O nuo vienerių metukų tėvų sodyboje gyvenančio ir geros nuotaikos nestokojančio Minijos kaimo seniūnaičio Jurgio Gečo klausiame, gal sveikatai naudinga nuolat būti prie vandens? „O kaipgi ne – pažiūrėkit, kokie žandai įraudę“, – juokiasi J.Gečas.
Nesibaigiantys statybų vargai
Klaipėdiečio A.Jankevičiaus gyvenimo gija su Minija susipynė dar prieš 1999 m. Dairydamasis, kur nusipirkti sodybą ramiam savaitgalių poilsiui ir laimingai senatvei, vyras apsistojo ties lietuviškąja Venecija.
Tik pradėjus domėtis, kaip įsigyti nužiūrėtą sklypą, kuriame kadaise buvo namas, jis susidūrė su pirmosiomis problemomis. Visus nuosavybės dokumentus 1986 m. buvo pasiglemžusi ugnis. Tačiau noras apsigyventi Minijos kaime buvo stipresnis už iškilusius nemalonumus ir klaipėdietis atkakliai per istorijos muziejus, anapilin iškeliavusių žmonių vaikaičius atkūrė sudegusius dokumentus.
1999 m. naujieji sodybos dokumentai jau buvo Augustino rankose. Iš karto vyro galvoje pradėjo knibždėti mintys, kaip būsimosioms statyboms pasiruošti, nes sklypas buvo apleistas ir krūmais užžėlęs, nesimatė net buvusio namuko pamatų.
O ir teismui reikėjo įrodyti, kad šiame sklype tikrai anksčiau stovėjęs pastatas. Tad klaipėdietis su žmona, atsiraitoję rankoves kasė žemes ir, laimei, surado namo pamatus. Po šių radybų ir įrodymo teisme buvo galima jau patiems pasidaryti detalų būsimojo statinio planą ir suderinti projektą. Tačiau viskas tuo nesibaigė.
Išmatuoti pastato pamatus atvažiavę matininkai rado klaidą, kuri daugiau nei 2 metams sustabdė statybas ir tolyn nupūtė būsimojo jaukaus namelio viziją. Ta klaida viso labo buvo tik 20 cm pamato nuo sklypo ribos neatitikimas. Vėliau išaiškėjo, kad tai buvo ne Augustino, o architekto padaryta klaida.
Klaipėdietis įsivėlė į teismų maratoną, nes svajonių namuko pamatuose nepastebėta klaida buvo pripažinta kaip piktavalė statyba. Ir tik po 2 metų laimė atsisuko į A.Jankevičiaus pusę – pasikeitus įstatymams, buvo leidžiama koreguoti patvirtintus projektus. Tuomet, pradėjus statybas pagal naują projektą, pagaliau baigia iškilti ir ilgai laukti statiniai.
Vyras stengiasi savo namą statyti pats, į kiekvieną pjaustomo medžio lentelę meilę įdėti. Tačiau prisipažįsta, kad perkant sklypą negalvojo, jog taip sunku bus Minijoje įsikurti. Statybos jau prie pabaigos, tačiau nesklandumų dar yra.
Pavyzdžiui, prie sodybos esančioje krantinėje stovi 3 laivai – visi ne Augustino. O Augustino laiveliui vietos nebėra. Pagal projektą ir pagal įstatymus numatyta, kad didieji laivai čia gali įplaukti ir išplaukti. Tačiau dieną naktį jie stovi prisišvartavę klaipėdiečiui priklausančioje vietoje.
Tik nusipirkęs sklypą vyras galvojo, kad Minijoje įsikurs žymiai greičiau. Ne veltui ir 16 ąžuoliukų jis pasodino gimus sūnui. Vėliau, rekonstruojant Minijos krantines, keli medeliai buvo nupjauti, keli neišgyveno. Užtat 2 liko. Sūnus, kaip ir ąžuoliukai, skaičiuojantis 13-tus gyvenimo metus, kasmet vis prie jų įsiamžina nuotraukose. Medžiai jau dideli, o įsikurti jų paunksmėje šeima vis dar negali.
Klaipėdietis prisipažįsta, kad buvo akimirkų, kai gailėjosi, jog nusipirko sklypą šiame kaime. „Tačiau atgal nėra ko eiti, keliauti reikia tik į priekį“, – optimistiškai reziumuoja A.Jankevičius.
Geidžiamiausia kaimo turizmo sodyba – „Ėvė“
Kauniečiams Ingai ir Žygimantui Šarakauskams įsikurti Minijoje sekėsi geriau. Pasivaikščioti Minijos krantinėmis ir žavėtis kaimo autentiškumu sutuoktiniai atvykdavo dažnai. Bet Inga prisipažįsta, kad labiausiai jie troško sodybos Neringoje, tik čia kaina lenkė šeimos galimybes.
1998 m. per pažįstamus iki Kauno nuskriejo žinia, kad Šilutės savivaldybės skelbtame aukcione parduodamas senosios mokyklos pastatas. Inga ir Žygimantas jį ir nusipirko, brandindami idėją apie kaimo turizmo sodybą. Tačiau iki svajonių įgyvendinimo buvo dar toli.
Šarakauskų pirkinys buvo visiškai nuniokota Mingės kaimo mokykla – buvęs tradicinis pievininko – laukininko namas su ūkiniais pastatais ir rūsiu. Kibę į statybas, pastatą šeimininkai restauravo ir vėliau pritaikė etnografiniam kaimo turizmui. O sodybą pavadino dukros Ėvės vardu.
Nuo 2003 m. sodyba „Ėvė“ yra kaimo turizmo asociacijos narė ir neliko nepastebėta turistų, turizmo specialistų: šįmet sodyba pateko į 2012 m. geidžiamiausių Lietuvos kaimo turizmo sodybų dešimtuką, pernai „Ėvė“ pripažinta draugiška gamtai sodyba. Tarp įvertinimų puikuojasi ir Žemės ūkio ministerijos apdovanojimas už etnografijos išsaugojimą, kiti pasiekimai.
Pasak Ingos, tokie įvertinimai skatina veikti ir toliau. Kauniečių ateities planuose dabar sukasi ambicingas projektas – sklype, kur šiuo metu auga žolė, jie ruošiasi atgaivinti Mažosios Lietuvos gyvenimą. Sutuoktiniai rinko informaciją, kas „Ėvės“ teritorijoje gyveno anksčiau, ir sužinojo, kad čia buvo puošnus pievininko – laukininko namas su ūkiniu pastatu (kalve) ir senasis žvejo namas su klėtimi.
Todėl ant išlikusių 4 pastatų pamatų Inga ir Žygimantas nori atkurti sodybų kompleksą – vadinamąjį skanseną, t.y. etnografinį muziejų po atviru dangumi, atspindintį XVIII-XX. a. Minijos kaimo gyvenseną. Čia atsirastų XVI a. klėtis, XVII a. žvejo namas, XVIII a. puošnusis namas. Sodybos šeimininkai kuria viziją, kad tai bus kuo tikroviškesnis etnografinis objektas: vietoj grindų – asla, nebus jokio gipso kartono ar kitų dabar naudojamų medžiagų.
„Ši kaimo turizmo sodyba buvo vyro svajonė“, – pripažįsta I.Šarakauskė. Tačiau ir moteris ją pamilo, nes Mažosios Lietuvos kultūra jai taip pat įdomi. Pasak jos, šis kraštas išsiskiria savita architektūra, todėl sekti jo istoriją ir darbuotis bandant išsaugoti autentiškumą niekada nenuobodu.
Kiekvieną savaitgalį kauniečiai važiuoja į Mingę, į „Ėvę“, ir tik atvykę iš karto puola prie darbų. Ir šį kartą teko išdykusias savo avis partempti namo. Augintinės, panorusios paragauti svetimos žolės, pro atvirus vartelius išlėkė į didžiąsias pievas.
O dukra Ėvė, kaip tikra sodybos šeimininkė, drąsiai pasitiko užsukusius svečius ir linksmai čiauškėdama prisipažino, kad visuomet mėgaujasi Minijos ramybe, atitrūkusi nuo miesto šurmulio.
Kolekcijoje – ir replės arklio dantims traukti
Visus nuolatinius ir vasaroti atvažiuojančius gyventojus pažįsta, pakalbinti nevengia tvirtai Minijoje savo šaknis įleidęs kaimo seniūnaitis Jurgis Gečas. Vyras sako, kad kaime šiuo metu yra registruota apie 60 sodybų savininkų, tačiau daugelis jų tik vasarą sulaukia gyventojų. Ir vasarą, ir žiemą sukiojasi tik 20-25 nuolatinių gyventojų.
O Jurgis Minijoje gyvena jau nuo 1958 metų. Vos metukų sulaukusį jį čia atsivežė tėvai, ir J.Gečas liko šiam krašte, tėvų sodyboje užaugino ir savo šeimą.
Pragyventi Minijoje jauna šeima bandė ūkininkaudama. Su iš Juknaičių kilusia žmona Ona Jurgis 15 metų augino daugiau nei 40 raguočių. Bet 2003 m. nusprendė pasukti į kaimo turizmo verslą ir pardavė gyvulius.
„Pasilikom tik karvę ir buliuką, planuodami, kad jei badu mirsim, tai bent mėsos ar pieno turėsim“, – atvirauja seniūnaitis.
Įsilieti į kaimo turizmą paskatino kaimynas, pataręs, kad pirma reikia pirtelę įsirengti. Jurgis netrukus pradėjo statybas, įrengė pirtelę, salę, vėliau virš pirties porą kambariukų įrengė, kitais metais – dar porą, galiausiai užbaigė koridoriuką. „Tada jau buvau tikras vyras“, – juokdamasis giriasi J.Gečas.
Pradėjus nuomoti pirtelę, šeima suprato, kad gyventi bus jau lengviau. Su šypsena veide Jurgis mena, kad dar prieš ekonominę krizę pirmą kartą sulaukęs nuomininkų gavo 60 rublių. Kad ūkininkaudamas gautų tokią sumą, šeima turėdavo primelžti daugybę pieno.
Dabar sodyboje J.Gečas įrengia vis daugiau kambarių, nes kai užplūsta žvejai, nakvynės pritrūksta. Vyras interjerą kuria pats iš medžio, jį išdrožinėja. Seniūnaitis prisipažįsta, kad jam pačiam patinka, gražu ir taip nori išsaugoti Minijos autentiškumą.
J.Gečo kaimo turizmo sodyboje užsieniečių apsistoja nedaug, daugiausia žvejai ją atakuoja, ypač – žiemą. Vasarą laivais atplaukia svečiai iš Nidos, susitarę jie kieme ir žuvienę verda. Sodybos šeimininkui įsiminė krepšininkas Eurelijus Žukauskas, buvo ir Seimo narių apsistoję. „Sakome, kad ir karštis, ir šaltis mus maitina“, – taip kaimo turizmo verslą apibūdina seniūnaitis.
Vyras kuria planus, kaip dar sodybą pagražinti ir lankytojus nustebinti. Jurgis nori, kad pas jį atvažiavęs žmogus ne tik pailsėtų, bet ir pamatytų, kokiais įrankiais anksčiau žvejai darbuodavosi.
Šeimininkas sukaupė nemažai senienų, bet apgailestauja, kad neturi kur jas parodyti. Dažniausiai visi seni rakandai, įrankiai salėje ant stalų būna sudėti, bet kai seniūnaitis gyventojus į susirinkimą sukviečia, visa kolekcija į dėžes nugula.
Visus įrankius Jurgis dar vaikystėje žvejų rankose matydavo. O ir verslinėje žvejyboje seniūnaičiui teko dirbti. Kolekciją sukaupti padėjo ir kiti žmonės: kai kuriuos įrankius atidavė jau anapilin iškeliavusio, 20 metų senienas kolekcionavusio žmogaus sūnus, kitus dovanų gavo, daugelį ir pats tai Minijoje, tai Ventėje atrado, kai ką žmonės atnešė.
Žiemą J.Gečas pasidarbuoja iš vytelių pindamas bučiukus. Rodydamas savo darbą, Jurgis pasakoja, kad rimti žvejai pindavo didelius bučiukus, jei norėdavo daugiau žuvies pagauti. Tuomet 10-12 bučiukų surišdavo ir prisegę gale inkarą, išmesdavo į vandenis.
Kolekcijoje – ir pjūklas ledui pjauti, ir senas gelbėjimosi ratas, ir ant sienos salėje sukabintos blizgės (kai kurios iš jų net 40 metų senumo), spiningai, moliniai plūdės svareliai, įrankiai ledukams iš eketės rinkti, burei pakelti.
Į rankas paėmus kiekvieną eksponatą, iš Jurgio lūpų liejasi pasakojimai apie juos: kaip žvejai tinklus kišdavo po ledu, kaip žiemą su žeberklu, kurį vyras gavo iš Krokų Lankos žvejų, ungurius gaudydavo. Žiemą vandeny unguriai iš dumblo iškišę galvas kvėpuodavo.
Žvejai jau žinodavo tas vietas, tad, išsikirtę eketę, žeberklu baksnodavo. Kai pasigirdavo duslus garsas, reiškia laimikis yra. Nors tokia žvejyba jau seniai nebeleidžiama, tačiau Jurgis džiaugiasi, kad gali apie tai papasakoti ir susidomėjusiems žeberklą parodyti.
Ekspoziciją sudaro ne tik žvejybos, bet ir žemės ūkio įrankiai bei senieji buities daiktai. Pavyzdžiui, grandinės sieliams rišti ir žnyplės juos traukti. Yra vokiečių kareivių Minijos krašte palikti tvirti žąslai arkliui suvaldyti bei didžiulės replės, skirtos… arklio dantims traukti. Ant stalų stovi ir vokiška 1939 m. vaistinėlė, ir „Heydekrug“ bei „Mingės“ užrašais papuošti butelių kamščiai.
Pagal šiuos kamštukus galima spręsti, kad gal kadaise ir Mingės „bravoras“ veikė.
Šilutėje J.Gečui teko gyventi 6 metus. Sako, mieste kaip inkile gyveno. Minijoje Jurgis tiesiog mėgaujasi gyvenimu, turi savo kiemą, pievą, laivą, čia sukus apsukus susirenka visa šeima. Svečiuojantis pas seniūnaitį, jo namuose dūzgė malonus sambrūzdis: moterys salę puošė, balionus pūtė – ruošėsi 3-iosios anūkės krikštynoms.
Svečius išlydėdamas Minijos kaimo seniūnaitis dar priduria: „Šiš gimiau, šiš augau, šiš ir numirsiu“.