Iki rugpjūčio vidurio H.Šojaus dvaro rūmuose galite aplankyti parodą „Prano Domšaičio natiurmortai“.
Pranas Domšaitis – žymus dailininkas ekspresionistas, įtrauktas į daugelį XX a. moderniojo meno enciklopedijų. Tačiau Lietuvoje apie jį plačiau išgirsta tik XX a. pabaigoje.
Kodėl apie jį sužinota palyginti taip neseniai?
Tai lėmė nenuspėjami jo asmeninio gyvenimo vingiai ir dramatiškos istorinės aplinkybės.
Kilęs iš Mažosios Lietuvos
Dailininkas gimė Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dabartinėje Kaliningrado srityje). Tėvas buvo griežtas ir praktiškas ūkininkas, kuris didžiavosi savo vokišku krauju. Jis sūnų užregistravo kaip Franz Carl Wilhelm Domscheit.
Motina Teresė Putinaitė buvo kilusi iš Mažosios Lietuvos pamario. Būtent ji rėmė ir puoselėjo sūnaus meninius polinkius, mokė sūnų lietuviškai kalbėti, nors tas mokėjimas taip ir liko labai skurdus.
Motinos palaikomas, berniukas piešė tai, kas jį supo, – kaimo peizažus, žmones, gyvulius, darbo scenas.
Iki 27 m. P.Domšaitis dirbo tėvų ūkyje. Tėvas tikėjosi, kad jis perims ūkį, tačiau viskas susiklostė kitaip.
Impresionistas įžvelgė talentą
1905 m. P.Domšaitis mėgino įstoti į Karaliaučiaus meno akademiją, tačiau jo mėgėjiški bandymai buvo įvertinti kaip „talento stoka“.
Tik dėl laimingo atsitiktinumo P.Domšaičio darbus pamatė vokiečių tapytojas impresionistas Maksas Lybermanas. Jis parašė P.Domšaičio tėvui laišką, pagyrė sūnaus sugebėjimus ir patarė jį leisti mokytis tapybos, o Karaliaučiaus meno akademijos vadovybei įteikė rekomendaciją. Taip dailininkas savamokslis pradėjo žengti pirmuosius žingsnius tobulėjimo ir pripažinimo link.
Po poros metų P.Domšaitis įstojo į Karaliaučiaus akademiją, jam suteikta stipendija. Trejus metus čia studijavo architektūrą ir tapybą.
Baigęs Karaliaučiaus meno akademiją, tobulinosi Berlyne pas savo kraštietį, jau žinomą tapytoją impresionistą Lovisą Korintą. Jausdamas tobulėjimo poreikį, dailininkas daug keliavo, savarankiškai studijavo muziejų meno kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Londone, Amsterdame. Pusmetį dirbo Sankt Peterburge.
1914 m. susitiko su norvegų tapytoju ekspresionistu Edvardu Munku. Tai buvo svarbus, nors ir trumpas susitikimas, nulėmęs P.Domšaičio posūkį į ekspresionizmą.
Karo negandos
Kūrybinį brendimo įkarštį prigesino užgriuvęs Pirmasis pasaulinis karas. Pirmuosius karo metus jis praleido Berlyne ir tėvų namuose. Šiuo neramiu laikotarpiu P.Domšaitis išgyveno skaudžią netektį – mirė jo motina.
Karo pabaigoje dailininkas buvo pašauktas karinėn tarnybon – teko dirbti belaisvių maitinimo srityje. Pasakojama, kad taip jais rūpinosi ir tiek laisvės jiems davė, kad pakliuvo į viršininkų nemalonę. Nepaklusnus kareivis buvo paleistas kaip netinkamas karinei tarnybai.
Tapo Lietuvos piliečiu
Po karo ramybės ir pusiausvyros dailininkas ieškojo Bavarijos, Austrijos kaimuose, kur tapė peizažus.
1919 m. P.Domšaitis Berlyno ir Breslau miestuose surengė pirmąsias individualias parodas. Šios parodos dailininką išgarsino ir pelnė jam pripažinimą. Jis dažnai buvo minimas Vokietijos meno kritikų, jo paveikslų įsigijo Vokietijos valstybiniai muziejai ir galerijos.
Kūrybinės sėkmės paakintas, P.Domšaitis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mėgino rasti savo vietą etninėje tėvynėje. 1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę, gavo Lietuvos Respublikos vidaus pasą Prano Domšaičio vardu. Kelis kartus lankėsi Kaune, gal ir Klaipėdoje, bandydamas rasti kontaktą su meno žmonėmis.
Tačiau nepriklausomos Lietuvos visuomenei P.Domšaitis taip ir liko nežinomas. Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad dailininkas turėjo ne tik emocinį, bet ir teisinį pagrindą savo darbus pasirašinėti nebe vokišku, o lietuvišku vardu.
Sukūrė laimingą šeimą
XX a. 3-4 dešimtmečiais P.Domšaitis, išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų meistras, dalyvavo parodose Vokietijoje bei kitose Europos šalyse kartu su įžymiais dailininkais modernistais Pauliumi Klė, Emiliu Nolde, Oskaru Kokoška ir kt.
Šiuo laikotarpiu sėkmingai susiklostė ir jo asmeninis gyvenimas. Jis vedė 20 metų jaunesnę olandų kilmės dainininkę Adelheidę Armhold. Ji sunkiais laikotarpiais rėmė vyrą finansiškai, palaikė jo kūrybinę dvasią. P.Domšaitis lydėdavo žmoną gastrolėse po Europą, kartu lankė muziejus ir susipažino su meno žmonėmis. Su žmona jis lankėsi ir tėviškėje.
Naciai uždraudė kurti
Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P.Domšaičio kūrybinę veiklą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, P.Domšaičio, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba, buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ parodoje.
Į šimtais konfiskuojamų eksponatų skaičių pateko ir P.Domšaičio kūrinys „Piemenėlių pagarbinimas“. Kaip kitiems „nepageidaujamiems“ dailininkams, taip ir P.Domšaičiui faktiškai buvo uždrausta veikti ką nors daugiau nei tapyti gėlių puokštes ir provincijos kaimelius. Jis buvo priverstas daryti tai, kas sąlygiškai saugu pačiam ir nekenksminga režimui.
Kūryba išsiskleidė Pietų Afrikoje
Išvargintas nuolatinės įtampos, slegiamas depresijos ir negalėdamas rimtai kurti, P.Domšaitis išvyko į Austriją, kur susitiko lietuvių dailininkus emigrantus (Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt.). Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. P.Domšaičio žmonai gavus kvietimą dėstyti dainavimą Keiptauno universitete, šeima išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P.Domšaičio gyvenimo metų čia buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas.
Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikų ir visuomenės pripažinimo, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai. O 1964 m. P.Domšaičiui buvo paskirtas prestižinis Pietų Afrikos Respublikos meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“.
Kūriniai atiteko Lietuvai
Po metų dailininkas amžiams užmerkė daug mačiusias akis garsiai ištardamas žodžius: „Aš visada buvau kelyje“.
1980 m. Lietuvių fondas, esantis JAV, iš dailininko našlės įsigijo įspūdingą P.Domšaičio kūrinių kolekciją, kurią vėliau padovanojo Lietuvai. Dailininko kūriniai, iš viso 665, perduoti Lietuvos dailės muziejui. Jie šiuo metu saugomi Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Prano Domšaičio galerijoje.
H.Šojaus dvaro rūmuose galima pamatyti 21 P.Domšaičio kūrinį – natiurmortus. Šio tapybos žanro P.Domšaitis ėmėsi XX a. 3 dešimtmečio pradžioje. Natiurmortuose vyravo iš paprastų daiktų – ąsočių, dubenų, kelių vaisių – sudėliotos kompozicijos. Daiktai juose apibendrinti, matomi tarsi iš įvairių žiūrėjimo taškų, indų siluetai kartais deformuojami, koloritas pasižymi itin subtiliomis žalių, purpuro, rudų atspalvių dermėmis.
Jau trečio dešimtmečio pabaigoje dailininkas pamėgo tapyti gėles. Drobės, vaizduojančios gėlių puokštes, nepasižymi kompozicine įvairove, antra vertus, pats motyvas yra pakankamai išraiškingas. Dažniausiai vaza su gėlėmis vaizduojama paveikslo centre, nedetalizuojant nei plokštumos, ant kurios ji pastatyta, nei fono. Neretai aplinkos visai nelieka ir vazos atrodo sklendžia beorėje erdvėje. Meistriškai perteikiamas išsklaidytas minkštas apšvietimas, ekspresijos įspūdį sustiprina potėpių įvairovė.
Daug natiurmortų dailininkas nutapė ketvirtą – penktą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Natiurmortų spalvinė paletė šviesėjo, spalvos, kaip ir formos, darėsi tikroviškesnės, nors lengva stilizacija visada išliko. Vėlyvajame kūrybos laikotarpyje daiktų ir gėlių vaizdai yra itin lakoniški, pasižymi apibendrintomis formomis ir sodriomis spalvomis.