Muziejininkų ir šilutiškių džiaugsmui pagaliau duris atvėrė restauruotas bei naujam gyvenimui prikeltas vienas iš H.Šojaus dvaro pastatų ansamblio – amatų centras. Pirmieji lankytojai pasidairyti po erdvias sales, apžiūrėti ekspozicijas į šį pastatą jau buvo pakviesti gegužės 30-ąją, kai visas miestas šventė 504-ąjį gimtadienį. Svečius pasitikdama muziejininkė Roma Šukienė papasakojo apie netrukus centre užvirsiančią veiklą, sakė, jog tikisi nutiesti dar tvirtesnius bendrystės tiltus tarp bendrojo lavinimo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, taip labiau pritraukti jaunimą domėtis senųjų tėvynainių palikimu.
Kadangi vasara visus labiau vilioja aktyviai praleisti laiką gamtoje, tai planuojama, kad Amatų centre įvairūs edukaciniai užsiėmimai įsibėgės rudenį. Pastato salėse bus vedamos edukacinės audimo, medžio, tekstilės ir popieriaus restauravimo pamokėlės. Visi norintieji, prieš tai su muziejininkais susitarę ir rezervavę laiką edukaciniams užsiėmimams, galės išmokti vaizdaraščio – rašyti ant vaškinių ir molinių lentelių, patys gaminti popierių ir spausdinti senovine rankine spausdinimo mašina.
Amatų centro atidarymo dieną muziejininkė R. Šukienė siūlė lankytojams patiems išbandyti spausdinimo mašiną, kuria dar 1985 metais buvo spausdinamos afišos. Iš amatų centro svečiai išėjo nešini pačių išspausdintais senoviniais žuvienės receptais.
Šia sena spausdinimo mašina tekstai yra renkami rankiniu būdu, tad seniau, ne taip, kaip gali šiuolaikinės technologijos, visas leidinio spausdinimo procesas trukdavo naktį ar net ilgiau. Anot muziejininkės, išsaugoti ir šios spausdinimo mašinos įvairių dydžių bei šriftų raidės, rašymo ženklai. Juos jau netrukus galės pamatyti ir su jais išsispausdinti norimus tekstus edukacinių užsiėmimų dalyviai. Beje, tokiu būdu spausdintas tekstas džiūna beveik valandą.
Kitose Amatų centre veikiančiose ekspozicijų salėse lankytojai bus supažindinami su senoviniais žvejų įrankiais. Smalsuoliai sužinos ir pamatys „išporinus“ – žuvininkų geležinius padus, skirtus eiti per ledą. Taip pat praturtins žodyną šišioniškių vartotomis sąvokomis kaip „dura“ – įrankis ledui kirsti, „fenderis“ – prietaisas valtims apsaugoti, „tokalis“ – burėms pakelti naudotas prietaisas.
Žuvininkų jomarke – senoviniai patiekalai ir magija
Amatų centro atidarymo šventę vedusios bei šišioniškių tarme kalbėjusios tantės Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė 
pakvietė visus ir į žuvininkų jomarką – vieną iš projekto „Gyvenimas margas, žuvelė dar margesnė“ dalių.
Amatininkų gatvelėje lankytojai galėjo pasigrožėti ar įsigyti gintaro amuletų, kuriuos pagamino tautodailininkas Algirdas Marčius. Šilutiškis Vytautas Rauktys mokė iš medžio išsidrožti žuvelę, o kaip pasigaminti muilo, tinkamo ne tik žvejo rankoms, papasakojo chemikė Gitana Zaleskienė. Netoliese, prie moliniais dirbiniais padengto stalo, keramikė Rita Valaikienė lipdė žuvis, o besirūpinančiuosius sveika gyvensena viliojo ir patarimais bei pasakojimais apie stebuklingųjų žolių poveikį žvejiškai stiprybei dalijosi Medicinos muziejaus muziejininkas Rolandas Minevičius.
Gurgiančius pilvus svečiai malšino pamariškių kulinarinėmis įmantrybėmis. Blynais su silke, pagamintais pagal senovinį Šyšos kaimo receptą, vaišino Šyšos kaimo bendruomenė. Juknaitiškiai savo kiemelyje siūlė ragauti košės bei gardžių sūrių, o rusniškiai – šiupinio su žvėriena.
Smagią jomarko nuotaiką sukurti padėjo špilmonai: apie žvejų, jų kaimynų papročius ir tikėjimus dainavo bei pasakojo folkloro ansamblių „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė), „Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė) kolektyvai, linksmai patrepsėti kvietė kapela „Karčema“ (vadovas Vygantas Stoškus). Anot šventės špilmonų, lietuvininkai žvejai tikėjo, jog tinklus reikia statyti per jaunatį. Tuo metu, statant tinklus, nebuvo galima jokių daiktų iš namų išnešti ar paskolinti. Paruoštus tinklus lietuvininkai apiberdavo druska, apdūmindavo devynių žolelių dūmais, apipildavo gyvačių vandeniu. Taip saugojo nuo piktos akies ir varydavo velnią.
Na, o nuo raganaujančių moterų naujus tinklus apsaugodavo prie jų pririšdami raudonas skiautes. Kai pavykdavo tinklą užkerėti, iš svetimo tinklo išpjaudavo gabalą, kurį prisiūdavo prie savojo arba kitam leisdavo savo tinklo gabalą išpjauti.
Išpjautą tinklo vietą adydavo kairia ranka. 