Visą rugsėjį Šilutės turizmo ir informacijos centras moksleivius, studentus, mokytojus, gidus, senjorus kvietė į gidų mokyklą tema: „Genius loci. Hugo Šojaus (Hugo Scheu) dvasia miesto parke“. Projekto metu buvo surengtos dvi teorinės ir viena praktinė paskaita, supažindinta su ekskursijų vedimo specifika parkuose.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė papasakojo dvaro parko istoriją, dendrologas Regimantas Pilkauskas supažindino su želdynų projektavimo pagrindais, o kraštovaizdžio architektas Egidijus Vidrinskas aprodė parke augančius augalus.
Rugsėjo 21 d., Europos paveldo dienų metu, gidų mokyklos projektą vainikavo naujo turistinio maršruto pristatymas. Išleistas ir specialus lankstinukas su šio maršruto schema bei sužymėtais medžiais. Kad jauniesiems gidams būtų lengviau atpažinti lankstinuke pažymėtus medžius ir krūmus, parke prie kiekvieno iš jų buvo susmaigstytos lentelės su augalų lietuviškais ir lotyniškais pavadinimais. Pažymėjimus apie gidų mokyklos metu išklausytas paskaitas gavo 29 šilutiškiai.
Šis projektas yra tęstinis, pernai Šilutės turizmo ir informacijos centras (TIC) kvietė klausytis paskaitų apie sieninę tapybą.
Angliškojo tipo parkas Šilokarčemoje
R.Šikšnienė pasakojo, kad H.Šojus, įsigijęs Šilokarčemos dvarą, įkūrė 2 parkus: dvaro bei „varnamiškiu“ vadinamą miško parką. Manoma, kad dvaro parkas buvo kuriamas pagal paties H.Šojaus planą, nes atlikus istorinius tyrimus nebuvo aptikta jokia kita parko kūrėjo ar kraštovaizdžio architekto pavardė.
Šilokarčemos dvaro savininkas priklausė Karaliaučiaus universiteto botanikos draugijai, todėl kurti parką jam padėjo kiti šios draugijos nariai – žymūs gamtininkai bei botanikai. Šiaurinėje dvaro pusėje buvo suformuotas angliškojo tipo parkas, kuriam būdingas kraštovaizdžio natūralumas, natūralių erdvių formavimas bei nebuvo griežtos geometrinės tvarkos. Parko teritorijoje buvo iškasti 3 tvenkiniai, o iš jų nutiesti vamzdynai vandeniui nutekėti į Šyšos upę. Įrengti šiltadaržiai, kuriuose buvo auginamos ankstyvosios daržovės, gėlės, vynuogės ir augalų daigai. Pasodinta apie 150 retų veislių medžių ir krūmų, nutiesti pasivaikščiojimo takai. Dvaro parką prižiūrėjo sodininkas, o iki 1944 m. jį puoselėjo ir H.Šojaus palikuonys.
Muziejaus direktorė pasakojo, kad po Antrojo pasaulinio karo, 1945 – 1989 m. dvarą ir parką valdė įvairios žemės ūkio paskirties mokyklos, tačiau parku nebuvo domėtasi ir jis pamažu nyko. 1988 m. buvo parengtas Šilokarčemos dvaro parko atkūrimo projektas (autoriai V.Deveikienė ir S.Deveikis), tačiau jis nebuvo įgyvendintas.
„Promenada“ – dvarininko dovana miestui
Miško parkas, skirtas Šilokarčemos gyventojų pasivaikščiojimams, pradėtas kurti panašiu metu kaip ir dvaro parkas. Kadangi jis buvo išsidėstęs abiejose vingiuotosios Šyšos pusėse, jį jungė pėsčiųjų tiltai. H.Šojaus iniciatyva, abu Šyšos krantai buvo apsodinti medžiais: juodalksniais, eglaitėmis, maumedžiais (iki tol Šyšos krantai buvo pliki).
Nuo tuometinės apskrities ligoninės (dabar miesto ligoninė) iki Verdainės tilto buvo įrengtas pasivaikščiojimo kelias – „Promenada“. Iš abiejų pusių apstatyta tvirtais mediniais suoliukais ir apsodinta H.Šojaus taip mėgiamais beržais, „Promenada“ gyventojų buvo labai mėgiama. Šiuo keliu dažnai vaikščiodavo ir pats dvarininkas.
Varnamiškyje veikė restoranas „Miško užeiga“, kurio savininkas vietoj žemės nuomos mokesčio privalėjo prižiūrėti šio parko kelius, takus, pieveles bei informacinius stendus. Miško parke taip pat buvo skirta aikštė jaunimui, įrengta šaudykla bei Šaulių draugijos namai.
R.Šikšnienė pasakojo, kad 1929 m. H.Šojus dalį miško parko (26 ha) pardavė Šilokarčemos bendruomenei, o švęsdamas savo 80 – ties metų jubiliejų, Šilokarčemos bendruomenei padovanojo ir „Promenadą“, kurią 1929 m. buvo išėmęs iš parduodamos žemės teritorijos.
1937 m. bendruomenė skyrė lėšas sporto aikštei, nes buvusi jaunimo sporto aikštė jau nebeatitiko reikalavimų. 1940 m. sporto aikštė buvo beveik užbaigta – įrengtos aikštės futbolui ir rankiniui žaisti, bėgimo takai, tribūnos, buvo numatytos dar ir persirengimo kabinos, tačiau kilęs antrasis pasaulinis karas nutraukė šiuos darbus.
Po karo prižiūrima buvo tik ta miško parko dalis, kuri supo stadioną. Stadionas buvo naudojamas sportinėms varžyboms ir rajoninėms dainų šventėms. Visa kita parko dalis bei buvusi „Promenada“ sunyko.
Dar neišsiaiškinta ar priešais buvusią turgaus aikštę, Šyšos upės vingyje esantis miškelis, po karo vadintas „Janonio parku“, priklausė dvarui. Literatūroje nurodyta skirtingai, kai kur, jog tai buvęs Šilokarčemos apskrities valdybos parkas.
Augalai tarsi plytos parko statybose
„Medžiai, krūmai, gėlės yra pagrindiniai augalai, iš kurių surenčiami parko griaučiai, o po to naudojami puošnesni, įdomiau žydintys – dekoratyviniai augalai. Augalus būtų galima skirstyti kaip ir plytas: vienos gaminamos konstrukcijoms mūryti, o kitos yra apdailos“, – apie parkų apželdinimą kalbėjo dendrologas R.Pilkauskas. Ir nors dekoratyvinių augalų yra daug, jie nėra tokie svarbūs kaip vietiniai ąžuolai, eglės ar pušys, formuojantys lietuvišką kraštovaizdžio charakterį.
H.Šojus, projektuodamas angliškojo tipo parką taip pat naudojo tik šiam kraštovaizdžiui būdingus augalus. Šiandien parke yra išlikę apie 50 medžių ir krūmų rūšių. Galima atpažinti tokius vietinius medžius kaip mažalapė liepa, klevas, uosis, ąžuolas, kalninė guoba, plaukuotasis ir karpotasis beržai, drebulė, juodalksnis, baltalksnis. Be šių rūšių parke dar auga paprastoji eglė, paprastoji ieva, paprastasis skirpstas, vinkšna, grauželinė ir vienapiestė gudobelės, trapusis ir baltasis gluosniai, paprastasis šermukšnis, šunobelė. Iš krūmų sutinkami paprastieji lazdynai, kalninis serbentas, europinis ožekšnis, šaltekšnis.
Dvaro parke išlikę ir ypač retų rūšių atstovai: balzaminis kėnis, plačiažvynis maumedis, sidabrinis klevas, japoninė magnolija, paprastojo klevo Švedlerio forma ir burgundinis ąžuolas. Kai kurie iš šių augalų, kaip burgundinis ąžuolas ar japoninės magnolijos, buvo pasodinti visai nesenai.
R.Pilkauskas, kalbėdamas apie spygliuočių ir lapuočių medžių skirtumus, minėjo, kad vertingesni yra lapuočiai, nes jie mažiau alina dirvą. Be to, lapuočiai, kuomet pavasarį sprogsta lapai ir skleidžiasi žiedai, suteikia kur kas daugiau džiaugsmo negu spygliuočiai. Anot R.Pilkausko, turėdami lapuočių, pergyvename visus keturis metų laikus, tai yra Lietuvos klimato savitumas ir didelė vertybė.
Burgundinis ąžuolas – išnykęs ir vėl sugrąžintas
Dvaro parke sutinkamos net keturios ąžuolų rūšys: paprastasis, raudonasis, pelkinis ir burgundinis. E.Vidrinskas pasakojo, kad burgundinis ąžuolas Šilutės parke buvo aptiktas 1958 m. ir įtrauktas į Lietuvos dendrologijos knygą. P.Jakštas savo atsiminimuose rašė, kad burgundinis ąžuolas per 1979 – 1980 m. žiemą nušalo ir jį nupjovė. Daugiau šios rūšies ąžuolų Lietuvoje niekur nebuvo. Apie 1988 m., pradėjus planuoti parko rekonstravimą, iškilo mintis sugrąžinti burgundinį ąžuolą į Šilutės parką. 1993 m. burgundinių ąžuolų sodinukai, atvežti iš Prancūzijos, buvo vėl pasodinti parke. Šiuo metu burgundiniai ąžuolai jau yra paplitę Lietuvoje.
H.Šojaus parkas gali pasigirti ir vietinės reikšmės gamtos paminklais. Tolimajame parko pakraštyje ant Šyšos kranto auga šimtamečiai paprastieji ąžuolai, kurių skersmuo yra 106 – 130 cm, o aukštis siekia 23 m. Šalia šių galiūnų stūkso mažalapės liepos, kurių skersmuo 60 – 140 cm, aukštis 25 – 30 m. Dar vienas milžinas – baltasis gluosnis auga šalia Kultūros ir pramogų centro (skersmuo 150 cm, aukštis 14 m). Ypač įspūdingai atrodo 6 galingi sidabriniai klevai, augantys alėjoje šalia Parko gatvės. Jų skersmuo 60 – 130 cm, o aukštis 24 – 30 m.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.