Savo tyrimą pradėjau nuo pažinties su muziejaus rinkiniuose saugoma medžiaga. Tai su Sąjūdžio veikla susiję dokumentai, fotografijos, tų laikų leidiniai, plakatai, Sąjūdžio Tarybos posėdžių protokolai. Buvo ir interviu su įvykių liudininkais.
Šilutės rajono Sąjūdžio Tarybos posėdžių protokolai tvarkingai posėdžių sekretoriaus surašyti į keletą buvusių kontorinių knygų. Juose atsiskleidė, kaip vyko Sąjūdžio Tarybos susirinkimai ir kokios temos buvo aptarinėjamos.
Pradėjusi skaityti pirmuosius protokolus, net nepastebėjau, kaip perskaičiau beveik pusę knygos. Susirinkimuose buvo aptariama daug politinių, kultūrinių bei organizacinių klausimų. Įdomiausia juose matyti, kaip plačiai buvo gvildenamos svarbiausios temos, apie kurias dabartinė jaunoji karta gali sužinoti tik iš istorijos vadovėlių ar atsiminimų knygų. Iš protokolų matyti, kad Sąjūdžio dalyviai analizavo tuometinę Lietuvos situaciją, diskutavo įvairiais organizaciniais klausimais, planavo akcijas (pavyzdžiui, „Baltijos kelio“) bei reikšdavo savo pasiūlymus. Visa tai posėdžių sekretoriaus kruopščiai užprotokoluota.
Idėjų aptarimas vykdavo ir neformalioje aplinkoje. Šilutės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dabartinis Žemaičio Naumiesčio muziejininkas Saulius Sodonis interviu metu papasakojo apie Sąjūdžio susirinkimus bei idėjų plitimą: „Dalis susirinkimų vykdavo neformalioje aplinkoje, susitikdavo žmonės kavinėje ir šnekėdavo. Dėl anų laikų padėties turėjom stengtis, kad mūsų pokalbių neįrašytų. Kiti susirinkimai vykdavo jau oficialiai. Iš anksto buvo skelbiama, kada vyks Sąjūdžio susirinkimas. Sąjūdžio grupės buvo susikūrusios beveik visose gyvenvietėse: Žemaičio Naumiestyje, Švėkšnoje, Saugose, Pagėgiuose ir kitur. Jų atstovai buvo kviečiami į tuos posėdžius, kurie ir yra aprašyti minėtuose protokoluose. Vykdavo ir išplėstiniai susirinkimai, kurių metu atvažiuodavo daugiau aktyvių žmonių“.
Vieni svarbiausių aptariamų klausimų buvo artėjantys rinkimai. Buvo tariamasi, kaip juose dalyvauti, pabrėžiama, kad reikės palaikyti žmonių aktyvumą – dalinti reklaminius lapelius, kabinti plakatus. Tai buvo neformalaus pobūdžio darbai, prie kurių Sąjūdžio nariai dažnai prisijungdavo. Svarbiausias S. Sodonio prisiminimas buvo apie 1990 m. vasarį vykusius rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą, kuri vėliau pervadinta į Lietuvos Atkuriamąją seimą. Tuomet svarbiausias uždavinys buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Tam reikėjo, kad Sąjūdžio žmonės sudarytų daugumą toje Lietuvos TSR Aukščiausioje taryboje. Šilutės Sąjūdžio dalyviai bei aktyvistai turėjo agituoti žmones, už ką balsuoti renkant Aukščiausiąją tarybą. Pasak S. Sodonio, jis pats tuomet ėjo Kintuose ir jų apylinkėse į kiekvieną butą ar namą su klausimu: „Ar žinot už ką balsuoti? Už Bičkauską ir Laurinkų“. Reikia pasakyti, kad žmonės jau žinojo ką rinkti – buvo pasiruošę atiduoti savo balsą už Sąjūdžio atstovą. Ir tikslas buvo pasiektas.
Tarp muziejaus rinkiniuose saugomos medžiagos buvo ir Šilutės Persitvarkymo Sąjūdžio leidžiamas laikraštis „Santara“, to meto Sąjūdžio veiklos įvykius užfiksavusios liudininkų perduotos fotografijos, laikraščių iškarpos, kalendoriai bei agitaciniai lapeliai. Muziejuje nemažai medžiagos saugoma apie vieną svarbiausių Sąjūdžio įvykių – Baltijos kelią, kuris įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 d. Yra ir agitacinių plakatų su kvietimu balsuoti už Sąjūdžio remiamus kandidatus: „Su Sąjūdžiu – Už Lietuvą!“. Yra Sąjūdžio rinkiminė programa, iš kurios galima sužinoti apie šios politinės jėgos keliamus tikslus ekonomikoje, kultūroje ir kt.
Kitas Šilutės rajono Sąjūdžio dalyvis, buvęs fizikos mokytojas, o vėliau ir Vyriausiasis Šilutės kontrolierius Stasys Blinkevičius interviu metu taip pat pastebėjo, kad pagrindiniu Sąjūdžio tikslu buvo siekti Nepriklausomybės.
Pokalbių su Šilutės sąjūdžio dalyviais metu pavyko sužinoti, kaip žmonės jungėsi prie šios veiklos. S. Blinkevičius prisiminė: „Sąjūdžio idėjos buvo naujiena. Tame laikotarpyje tiek aš, tiek mano bendraamžiai, buvome aktyvūs, norėjom sužinoti kuo daugiau naujo: kodėl Lietuva yra tokia, o ne kitokia? Vasario 16 dienos faktas tuo metu sukėlė daug diskusijų. Kas buvo tie signatarai, dėl ko pasirašė? Daug klausimų atsirado ir apie Lietuvos vėliavą. Nežinau, kaip kitiems, man buvo mažai apie tai žinoma. Diskusija vykdavo ir mokykloje, prasidėjo masinės diskusijos, o paskui kalbos išsivystė į naują aktyvią veiklą“.
Kiekvieno Sąjūdžio dalyvio istorija skirtinga: vieni prisijungė prie Sąjūdžio būdami mokytojais, kiti dirbdami kitus darbus. Mano pašnekovai S. Sodonis ir S. Blinkevičius prisijungė iš mokyklos. S. Sodonio veikla tuomet daugiau buvo susijusi su Vydūno asmenybės minėjimu ir aptarimu. Veikiant Šilutės Vydūno klube, kartu su bendraminčiais ir buvo susiburta į Šilutės Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimo grupę.
Sąjūdžio temos nagrinėjamas bei tyrimas – platus ir įdomus. Sąjūdžio veikla neatsiejama mūsų šalies istorijos, kuriai pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio. Šilutės H. Šojaus muziejuje saugoma tų įvykių medžiaga yra puikus šaltinis, atveriantis kelią į šį rajono praeities etapą.
Anastasija KUČINSKAJA, VU studentė