„Mokykloje turi dirbti tie mokytojai, kurie tikrai myli savo darbą“, – įsitikinusi 23-ejų metų Šilutės pirmosios gimnazijos matematikos mokytoja Diana Balčauskienė.
Mokykloje Diana dirba dar tik mėnesį ir pripažįsta, kad sugrįžti į savo mokyklą, kurią pati baigė prieš šešerius metus, yra keista. Tačiau pradėti dirbti ten, kur ir mokėsi, ji norėjo specialiai.
„Drąsiau sugrįžti į mokyklą, kai visi mokytojai ir aplinka pažįstama“, – sako tris kartus per savaitę iš Klaipėdos į Šilutę atvažiuojanti jauna moteris.
Praėjusią savaitę minėjome Mokytojų dieną. Tad šia proga su Diana kalbėjomės apie šiais laikais nepopuliarų mokytojo darbą, mokinius, kurie jaučia nerimą šalia savęs neturėdami telefono, ir apie tai, kad ir „nurašytas“ mokinys gali gerai išlaikyti egzaminą, svarbu jam padėti tuo patikėti.
Mokytojos darbas pasirodė įdomus
D.Balčauskienė kilusi iš Laučių kaimo. Prieš šešerius metus ji baigė Šilutės pirmąją gimnaziją, prieš metus – Vilniaus universitetą, o šiemet pradėjo dėstyti matematiką Šilutės pirmojoje gimnazijoje.
Mintis tapti mokytoja Dianai atėjo 11 klasėje, kai ji rimtai pradėjo galvoti, ką norėtų studijuoti. Tuomet mintys sukosi apie tiksliuosius mokslus, nes jie sekėsi. Tačiau Dianai nesinorėjo kalti „gryno“ dalyko, vien tik matematiką, ar vien tik informatiką. Pakalbėjusi su keletu mokytoju, jų paskatinta, ji nusprendė rinktis mokytojos profesiją. Mergina tuomet pagalvojo, kad šis darbas būtent jai.
„Darbas – su prasme, kažkiek – iš idėjos. Mokytojaudama galiu kažką gero nuveikti pasaulio labui, o ne tik niūriai dirbti savo darbą. Atrodė – įdomu“, – prisimena Diana.
Ji pasirinko matematikos ir informatikos studijas Vilniaus universitete.
Nėra blogų mokinių
Kai naujai sutiktam žmogui Diana pasako, kad yra matematikos mokytoja, daugelis nustemba. Juk šiais laikais pamatyti jauną pedagogą mokykloje darosi neįprasta. Tačiau Dianai šis darbas atrodo žavus. Visų pirma, ji įžvelgia didžiulę prasmę, kad bendraudama su jaunais žmonėmis gali tiesiogiai prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo.
„Mokytojas negali atsilikti, turi judėti į priekį, nes vaikai visada jauni, o tu pats – ne. Turi juos pasivyti, būti įvykių centre. Kai mokiniai pajunta, kad į juos žiūri kaip į suaugusius žmones, kad jie tau rūpi, jie pradeda kitaip bendrauti, atsiskleidžia. Mane tai veža“, – mokytojavimo pliusus vardija ji.
Išskirtinio požiūrio į save, kaip jauną mokytoją, mokykloje Diana nespėjo pajusti. Ji džiaugiasi, kad galbūt mokiniams, pamačius ją, drąsiau klausti.
„Nežinau, ar dėl to, kad esu jauna, ar dėl to, kad atėjusi pasakiau: „Visada klauskit, nes kvailų klausimų nėra“, – sako mokytoja.
Mokydama vaikus jauna pedagogė stengiasi įžvelgti tik teigiamas jų puses, nors pripažįsta, kad yra mokinių „su charakteriais“. Bet tai, anot jos, yra normalu – kiekviename kolektyve atsiras tokių, su kuriais paprasčiau susiderėti dėl tam tikrų sąlygų, su kitais – sudėtingiau. Klasėje yra mokinių, kuriems viskas įdomu, ir tų, kuriuos reikia stengtis sudominti.
Į populiarią nuostatą, kad šiais laikais vaikai yra nesukalbami, kad su jais sunku dirbti, ji atsako: „Aš manau, kad visais laikais vaikai tokie buvo. Ir apie mus taip kalbėjo, ir apie mūsų tėvus taip kalbėjo. Tai tiesiog požiūrio reikalas“.
Diana tik pastebi, kad šiais laikais mokiniams labai svarbu telefonas – jis turi būti šalia, nes kitaip jie jaučia nerimą.
Kitoje pusėje
Pradėjusi dirbi Šilutės pirmojoje gimnazijoje, savo feisbuko profilyje Diana pasižymėjo „Kitoje pusėje!“.
Taigi koks tas jausmas sugrįžti mokytojauti į mokyklą, kurią pats baigei?
Ji džiaugiasi, kad mokytojų kolektyvas ją priėmė šiltai, palaiko, o jei kyla klausimų, atsako. Bet pačiai sugrįžti čia buvo keista. Vien jau tai, kad buvę mokytojai tapo kolegomis. „Dar reikia laiko, kad persilaužčiau“, – neslepia Diana.
Ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau ateis diena, kai ji pradės dirbti mokytoja mokykloje. Ir nors gyvena Klaipėdoje, specialiai norėjo pabandyti dirbti savo mokykloje.
Pačią pirmą dieną, kai pradėjo dirbti, ji buvo tokia užsidegusi ir jautė: „Vau, kaip man patinka mano darbas“.
„Čia visa aplinka ir mokytojai pažįstami. Šiaip nedrąsu keliauti į mokyklą, nes neaišku, kaip vaikai reaguos. Bet sugrįžus į savo mokyklą tos nedrąsos sumažėja“, – prisipažįsta ji.
Diana pastebi, kad per 6 metus mokykla labiau sutvarkyta, pagražėjusi.
Baisu sustoti
Kai D.Balčauskienė baigė bakalauro studijas, ją kalbino stoti į magistrantūrą. Tačiau tuo metu ji nejautė tokio poreikio – nesinorėjo stoti vien tik tam, kad gauti diplomą. Tačiau galimybės dar mokytis, kai jai tikrai to reikės, Diana neatmeta: „Man baisu, kad gyvenime galima sustoti ir netobulėti. Atrodo, kad visada reikia judėti į priekį, kažką daryti“.
Jauna mokytoja sako, kad dabar kasmet jos gyvenime įvyksta kas nors nauja. Iš pradžių – studijos ir gyvenimas Vilniuje, vėliau – išsikraustymas į Klaipėdą, darbas mokykloje.
„Vis pagalvoju, ar bus nors keletas ramesnių metų“, – sako ji.
Kartu ji džiaugiasi, kad kiekviena patirtis įdomi. Diana labai nenori sustoti. Kažkada su vyru jie svarstė galimybę emigruoti į užsienį, bet Diana sako, jog turėtų būti labai blogai, kad pasiryžtų išvažiuoti iš Lietuvos.
„Aš – per didelė patriotė. Kai pagalvoju, kad reikėtų išvažiuoti iš Lietuvos, atrodo, kad viduje kažkas plyšta, nutrūksta“, – sako ji.
Jaunų mokytojų mažai
Diana pripažįsta, kad jaunus kolegas mokytojus sutinka itin retai. Kartą ji dalyvavo konferencijoje ir buvo lengvai šokiruota, nes ten sužinojo, kad Lietuvoje yra labai mažai mokytojų iki 30-35 metų. Tai yra didžiulė problema.
„Mokytojai, turintys patirties, yra puikūs, bet visi prieis savo poilsio laiką. Kai dauguma jų išeis ilsėtis, nežinau, kas bus“, – svarsto ji.
Mokytojo profesija šiais laikais itin nepopuliari. Pavyzdžiui, Dianos laida buvo paskutinė Vilniaus universitete. Vėliau šią studijų programą uždarė, nes nebeliko stojančiųjų.
„Vaikai nė vienos profesijos nemato taip gerai kaip mokytojo. Jie pastebi visus niuansus, ir blogieji labiausiai krenta į akis“, – sako ji. Jauna moteris įsitikinusi, kad mokykloje turi dirbti tie mokytojai, kurie tikrai myli savo darbą. Kai mokinys jaučia, kad mokytojui patinka tai, ką jis daro, jis labiau stengiasi.
„Nežinau, kaip kalbėsiu, kai mokykloje išdirbsiu 20-30 metų, bet visada stengsiuosi. Jeigu šis darbas man atsibos, vadinasi, bus laikas eiti iš mokyklos“, – sako ji.
Su mokiniais Diana dirba ne pirmus metus: metus dirbo Vilniuje, vėliau metus Klaipėdoje matematikos mokė privačiai. Ji sako, kad dažniausiai pas ją ateina mokiniai, vos ne paskutinėje klasėje susizgribę, kad trūksta žinių. Ji stengiasi jiems įrodyti, kad daug galima pasiekti, reikia tik užsispyrimo ir darbo.
Anot jos, didelė dalis mokinių yra nusivylę, save „nurašę“ arba juos „nurašė“ kažkas kitas. Tokie vaikai sako: „man neišeina“, „aš negaliu“, „nemoku“. Baisiausia, kad jie patiki tuo, jog nieko nemoka.
Diana stengiasi parodyti, kad didelė dalis tokių „nusirašiusiųjų“ be reikalo taip padarė, nes iš tikrųjų suprasti matematiką ir išmokti minimaliai, anot jos, gali kiekvienas.
Didžiausias atpildas Dianai, kai vaikai iš jos pamokų išeina įkvėpti žinojimo, kad jie gali išmokti matematikos ir išlaiko baigiamuosius egzaminus.
