„Lagaminą kraunu, tyliai iškeliauju“, – šiandieniniam pasakojimui labai tinka Vilijos Matačiūnaitės dainoje skambantys žodžiai. Juk vis daugiau lietuvaičių renkasi ieškoti savosios laimės ten, kur visada būsi vadinamas emigrantu, kur vaikams sekamos pasakos, deja, ne lietuvių kalba…
Norėjo pakeisti darbą
Eimantas Dovidaitis – 25-erių jaunuolis, vienas iš daugumos emigrantų. Gimęs ir užaugęs kartu su broliu Žilvinu netoli Švėkšnos esančiame Pėžaičių kaime, vidurinį išsilavinimą įgijęs Jurgio Šaulio gimnazijoje Veiviržėnuose, užsibrėžė siekti tolimesnių mokslų. Tad studijos Klaipėdos universitete, jūrų uosto inžinerijos specialybė buvo dar vienas sėkmingai vaikino įveiktas iššūkis.
Kalbėjomės telefonu, tad negalėjau matyti Eimanto spindinčių, laimingų, pilnų įkvėpimo ir meilės akių. Bet aš tikra, jog neklystu būtent taip jas apibūdindama.
Vaikinas, turėjo puikų darbą viename Klaipėdos miesto klubų. Daug sportavo, daug dirbo, atrodo, gyvenimas judėjo norima linkme. Bet pamažu viskas pradėjo tapti monotonija, vargino ir alinantis naktinis darbas. „Mačiau, kad tampu agresyvus, nemalonu buvo bendrauti su artimiausiais žmonėmis, todėl ilgai galvojau, kaip ir kada pakeisti darbą. Kol vieną naktį į naktinį klubą atvykęs geras draugas pasiūlė važiuoti su juo į Švediją dirbti statybose. Iškart sutikau, ir pasitaręs su savo mergina patvirtinau draugui, jog vykstu su juo”, – pasakojo Eimantas.
Taip netikėtai gimė dar vienas gyvenimo iššūkis – kelionė į Švediją.
Teko keisti darbus
2017-ųjų birželį tik atvykę į Stokholmą, keltų terminale vaikinai susitiko su darbdaviu, taipogi lietuviu ir iškart išvažiavo į darbą. „Namų aplinkos tvarkymas, vejos sodinimas, trinkelių klojimas, namų dažymai, terasų statyba“, – vardijo jaunuolis, kokias darbo užduotis patikėjo jam buvęs darbdavys pirmosiomis gyvenimo dienomis svečioje šalyje.
Pasak Eimanto, darbdavys vengė sumokėti pirmąjį mėnesio atlygį, tad jis nusprendė skintis kelią į sėkmę dirbdamas kitur.
„Po mėnesio, kai šefas bandė mums „įstatyti ragus” ir nesumokėti algos, mes su draugu nepasidavėme ir susiradom kitą darbą. Grįžęs į Lietuvą pasipiršau savo merginai ir jau planavau vykti atgal į Švediją kartu su ja. Pamenu, kaip atvykome antrą kartą. Kišenėje turėjome 1200 eurų, o už kambario nuomą reikėjo per dvi savaites sumokėti 1800 eurų. Tai buvo labai sunku. Iškart „kritome į duobę“, skolos kaupėsi greičiau nei tikėjomės. Dirbau pas lietuvį, mano sužadėtinė gavo darbą švedų valymo firmoje bandomajam laikotarpiui“.
Eimantas pasakojo, kad gavus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius, ne kažkiek belikdavo. „Reikėdavo vėl mokėti nuomą, pragyventi iki kitos algos, o dar automobilio išlaikymas, telefono sąskaitos papildymai”, – dėstė jis.
Už savo užsispyrimą Eimantas dėkingas tėčiui Petrui ir mamai Liudai, kurie išmokė gyvenimo kelyje nepasiduoti ir siekti užsibrėžto tikslo tiek jį, tiek jaunesnį brolį Žilviną. Brolis dar mokosi gimtinėje ir apie savo planus nutyli, sako „svajoti reikia tyliai“.
Pasiilgsta artimųjų
Pradžia užsienyje dažnam emigrantui nėra lengva. Reikia įveikti įvairius barjerus, prisitaikyti prie kultūros, gyventojų įpročių.
Pasak Eimanto, Švedijos gamta skiriasi nuo Lietuvos, ten apstu akmeningų vietovių. Jį stebina eismo dalyvių elgesys – kaskart praleidus pravažiuot jie padėkoja pakeldami ranką. „Šiaip gyvename, kaip ir Lietuvoje, tik gaila jog čia nėra artimų žmonių. Atlyginimai čia didesni, darbo valandos trumpos, tad gyventi galima nesukant sau galvos, pavyksta ir susitaupyti“, – taip savo gyvenimą šiandien apibūdina jaunuolis.
2019-ųjų vasarą Eimantas su sužadėtine Monika yra suplanavę sumainyti žiedus. Iki pažinties su Eimantu Palangoje, klubo administratore dirbusi mergina žino tikrajį kelią į vyro širdį – Eimantas nestokoja pagyrimų mylimosios gamintiems patiekalams.„Šakarmakar“- vienas mėgstamiausių vaikino patiekalų, jį sudaro malta mėsa, pupelės, įvairios kitos daržovės.
„Šiandien turime nuolatinius darbus, susitvarkėme dokumentus, persikėlėme gyventi į butą. Į Lietuvą grįžtame du kartus per metus – pasiilgstame šeimos ir draugų“, – sako jie.
Jaunuolio nuomone, jei pakankamai būtų galima uždirbti gimtinėje, tai ir poreikio belstis ten, kur visada būsi emigrantu, nebūtų.
