Visgi šis ruduo buvo kitoks – medžiai kaip niekad ilgai nenusirengė savo auksinio rūbo, geltoni lapai švietė pro pilkšvą rūką, iš lėto krito žemėn auksindami pilką grindinį, o smaragdinė žiemkenčių ir seno atolo pievose žaluma žilpino akis ir ilgai žydėjo gėlės. Deja, vėdrynai įprastu laiku užgesino savo žiburėlius, palikdami vasaros ilgesį, kad pastebėtum ir pasakytum:
Purslojasi fontanas ir turškiasi balandžiai vandeny.
Ar besušildys juos, sutūpusius ant stogo, pavytęs spalio saulės spindulys?
Senatvė susitraukus kėpso ant suoliuko, pro šalį skuba žmonės tarsi vejami –
ir vis per lapą šiugždantį, per rudenį nuo medžio pusnuogio
link medžio, čiulbančio gegužio vidury. (Vida Tarozienė).
Tamsusis metų laikas turi ir gerų savybių: prieblandoje norisi būti su kitais, išsikalbėti, arba, susitelkus į save apmąstyti tai, kam įprastą dieną nejunti būtinybės. Žmonės, kaip išskirtinės būtybės, turime toli siekiančią atmintį, atklystantį iš praamžių gelmės tų pačių Ilgių artefaktą, naujaisiais laikais tapusį Vėlinėmis. Dingsta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Kokiai dar kitai būtybei duotas šis išgyvenimo stebuklas:
Vaikšto užmiršta vėlė nakties tamsoj niūrioj…
Seniai nuvyto čia gėlė paskutinė, įmerkta vazoj.
Vaikšto užmiršta vėlė, ieško savo žvakės…
Kur padėta jai skirta gėlė, ką pamiršo artimųjų akys? (Zina Petrikienė).
Išsikalbėkime. Ir nebūtinai apie liūdesį ar tamsius, sielą slegiančius dalykus. Ypač nubraukime tuos, kurių negalime pakeisti, nei jais pertvarkyti pasaulio. Jį kartais reikia priimti tokį, koks jis yra. Nebent tyliai papriekaištauti likimui, kad nedavė brolio, bet stebuklinga vaizduotės galia niekada nebuvusį, bet pasiilgstamą gali pakviesti į sapną:
Tarp kybančios obels viršūnėj pilnaties ir mirksnio nebejaučiu ribos.
Senas laikrodis, girdžiu dar, muša dvylika.
Ateina sapnas iš slėpinių gelmės, iš slėnio paslaptingo, kur septyni šaltiniai
Iš Žemės įsčių srūva ta pačia vienintele kryptim, gyvastimi pulsuodami.
(Aldona Sapronaitienė).
Tai kas gi tas tamsusis metų laikas? Ramybės, susikaupimo, apmąstymų, išsibuvimo su savimi laikas, perėjimas į šviesos laukimą – adventą, kuris dar kitaip spalvina mūsų būtį. Nereikia būti astronomu nei meteorologu, o tik smalsiu stebėtoju, kad, žvelgdamas į tamsų nakties dangų, pajustum sielos akimis jo spinduliavimą. Iš pradžių vos juntamą, o kuo arčiau Kalėdų, tuo stipresnį. Nuostabios advento naktys, laukiančiam Kalėdų stebuklo:
Kodėl kalbu apie lapkričio šviesą, kai aplinkui tamsu ir niūru?
Purpurinė pilkuma pasitinka žibintų nušviestu keliu.
Sidabriškai blyškus spindesys pasiklysta ant šlapio asfalto,
skeletiški medžiai nakty primena impresionistinį paveikslą. (Birutė Morkevičienė).
Turime apie daug ką pamąstyti, pasidomėti. Ne visiems lemta padaryti didžius darbus, bet mintyti gražias mintis galime kiekvienas. O gal nuo jų, kaip ir maldos, gali prašviesėti dangus, pagražėti kasdienybė? Tada lai būna šviesios mūsų mintys ir gražūs linkėjimai kiekvienam, belaukiančiam saulės sugrįžimo ir Kalėdų stebuklo.