Jau visoje Lietuvoje savo Joninėmis garsėjantys vainutiškiai penktadienį surengė dar vieną respublikinę šventę – čia sugužėjo žygio arklio traukiamu vežimu iš Anykščių į Vainutą „Antano Baranausko keliu pas žemaičius“ dalyviai.
Netradicinė šventė sutraukė ir vietinius, ir atvykėlius: abiejų rajonų vadovus, muziejininkus ir bibliotekininkus, ūkininkus, pedagogus ir moksleiviją, meno kolektyvus. Ir kaip kitaip – juk žygio dalyviai prieš tai apsuko pusę Lietuvos – iš Anykščių riedėjo į Kavarską, pro Ukmergę, Kėdainius ir Raseinius siekė Skaudvilę, o iš ten, pro Sartininkus, atvyko į Vainutą.
Svetingumu garsėjantys vainutiškiai kone 300 kilometrų atidardėjusiems svečiams pažadėjo po metų sugrąžinti arklio žygį į Anykščius, mat kaip tik tiek laiko mūsų gamtos dainius A.Baranauskas Vainute praleido.
O jo kelionę į pirmąją paskyrimo vietą menantį žygį ir to žygio dalyvių sutiktuves vainutiškiams ilgai primins miestelio centre pasodinta pušelė – „anūkė“ tų pušų, apie kurių ošimą savo „Anykščių šilelyje“ rašė garbusis jo autorius.
Vainutiškiai mena ir didžiuojasi
2013-ieji – ypatingi metai: nuo 18-mečio A.Baranausko kelionės 1853-ųjų kovo pabaigoje į pirmąją savo paskyrimo vietą Vainute šiemet sueina 160 metų. Dar 50 metų šiemet minima nuo tos datos, kai 1963-aisiais buvo patvirtinta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė, ir 35 metai nuo tada, kai 1978-aisiais Niūronyse, šalia Anykščių buvo įkurtas Arklio muziejus.
A.Baranauskas irgi ypatingai gerbiamas Vainute. Seniūnas Vitalijus Mockus priminė, kad pagrindinė miestelio gatvė pavadinta jo vardu, o vidurinės mokyklos direktorius Antanas Jonikas sakė, kad dainiaus gyvenimą atspindi mokyklos muziejus, kad ir mokyklą norėta pavadinti „Anykščių šilelio“ autoriaus vardu. „Nuo tada, kai atvykau į Vainutą, didžiuojuosi, kad čia gyveno tas didis dainius“, – sakė A.Jonikas.
Miestelio centre dar sovietmečiu, kai tarybiniam ūkiui vadovavo Jonas Budreckas, buvo pastatyti 3 stulpai, irgi skirti prieš 160 metų čia gyvenusiam A.Baranauskui.
Anykščių meras gyrė saviškius
Ir visgi įspūdingą žygį sumanė ne vainutiškiai, o anykštėnai. Gegužės 4 dieną, šeštadienį, iškilmingai išlydėti iš Anykščių siaurojo geležinkelio stoties, penktadienio popietę į Vainutą atvyko Anykščių meras Sigutis Obelevičius, rašytojas Rimantas Vanagas su žmona Violeta, Arklio muziejaus vadovas Mindaugas Karčemarskas.
„Šilutės naujienų“ klausinėjami svečiai išsitarė visada turintys naujų idėjų, mat ne veltui pernai nešioję Lietuvos kultūros sostinės vardą. O mintis organizuoti panašų žygį gvildenta nuo ankstyvo pavasario.
Jubiliejiniais metais būta ir kitų renginių: poemą „Anykščių šilelis“, išverstą į 19 kalbų, išleido A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus, žymųjį kūrinį savo kalbomis jau skaitė užsienio šalių ambasadoriai.
„Pernai atidarėme „Angelų muziejų“, o kitais metais jau turėsime pirmąjį visoje Rytų Europoje „Medžių lajų taką“, baigiame įgyvendinti ir kitus įdomius projektus. Anykštėnai visada pasižymėjo kaip įdomių idėjų autoriai“, – pagyrų saviškiams negailėjo meras S.Obelevičius.
Pirmąjį birželio šeštadienį jis pakvietė visus į Anykščiuose vyksiančią, anot jo, vienintelę tokią pasaulyje šventę „Bėk, žirgeli“.
Šventę primins dainiaus ranka rašyti tekstai
Mūsų rajono merė Daiva Žebelienė irgi neslėpė dėkingumo anykštėnams, sugalvojusiems tokį originalų žygį. Svečių delegacijos vadovui ji įteikė enciklopedinį žodyną „Šilutės kraštas“, ir pažadėjo, kad galbūt tokia pat kelionė brikomis atgal į Anykščius bus surengta po metų – tam, kad simboliškai sugrąžintų A.Baranauską atgal į tėviškę.
Arklio muziejaus vedėjas M.Karčemarskas sakė, jog pradėjęs planuoti kelionę norėjo, kad A.Baranausko keliais keliautų ir prie anykštėnų prisidėtų pakeliui aplankytų vietovių žmonės su savo arkliukais. Jam pavyko rasti kelis mūsų krašto ūkininkus, kurie savo kinkiniais irgi papuošė brikelių paradą.
M.Karčemarskas sakė, jog įkėlęs koją į šias žemes pasijuto panašiai, kaip kadaise A.Baranauskas jautėsi XIX a. viduryje. Iš tų laikų išliko vietovardžiai, pavieniai ąžuolai ir tai, kas dar paties dainiaus ranka užrašyta apie pirmąją jo darbovietę – Vainutą. Čia jis, ką tik baigęs Rumšiškių raštininkų mokyklą, buvo paskirtas raštininko padėjėju.
Vainuto seniūnui, mokyklos ir Bikavėnų bendruomenės centro vadovams svečias įteikė įrėmintus A.Baranausko ranka rašyto dienoraščio tekstus apie tuometį Vainuto gyvenimą. O klebonui Dainorui Židackui atiteko eilėraštis, skirtas tuometiniam vietos dvasininkui.
Nuo nevilties gynėsi rašydamas dienoraštį
Rašytojas R.Vanagas prisiminė 1974-uosius, kuomet būdamas ką tik mokslus baigęs „Jaunimo gretų“ žurnalo žurnalistas pradėjo apybraižų ciklą „A.Baranausko pėdomis“. Todėl jis sakė šiose žemėse pasijutęs „ne kaip Baranauskas XIX amžiuje, bet kaip Vanagas prieš 39 metus“.
Anot svečio, rašyti 7 apybraižų ciklą tuomet buvo didelis šuolis karjeros laiptais, bet tą šuolį nutraukė partiniai funkcionieriai, netikėtai išsikvietę žurnalistą ir pareiškę, kad reikia baigti numatytus rašinius. Taigi jau tuomet atsirado suvokiančių, kas toks buvo tas A.Baranauskas ir kiek jis svarbus lietuvių tautai.
Yra žinoma, jog dainiui nepatiko Vainuto kraštas, nors, pasak mokyklos direktoriaus A.Joniko, turbūt šiandien jis pasakytų kitaip. Jis ilgėjosi savo gimtųjų Anykščių, kentė šeimos ilgesį, todėl nevilties akimirkos nebuvo retos. Šiek tiek nuo tos nevilties apsiginti galėjo nebent dėliodamas mintis savo dienoraštyje. Jo ištraukas šventės metu skaitė moksleiviai Ingrida Tribičiūtė ir Edgaras Račiūnas, priminė parodą surengę bibliotekininkai.
Ypač jaunąjį raštininką sukrėtė miestelį nusiaubęs gaisras, kilęs jam čia išgyvenus vos kelis mėnesius – gegužės 14 dieną. „O Dieve, koks siaubas. Jau dega 3, 5, 6, 10 namų. Nereikėjo ir 5 minučių, o užsidegė visas miestelis“, – rašė jis, ir pats aktyviai dalyvavęs gesinant liepsnas.
Baigdamas savo 18-uosius gyvenimo metus, čia, Vainute, A.Baranauskas sau linkėjo laimės, bet ne laikinos, žemiškos, o kitos – amžinos.
Rašyti atsakymą