Į vėjaratį rusniškis pakinkė jėgos aitvaro burę

vejaratissNe tik gervių, žąsų, gulbių sparnai virš nusekusių potvynio plotų plačiais mostais pavasario džiugesį dabar matuoja.

Po Rusnės salos pievas, nuo kurių vanduo beveik nuslūgo, o paviršius truputį pradžiūvo, savaitgalį sukinėjosi lengvos konstrukcijos bagis. Jį nešiojo vėjo burė, o į šį vėjaratį įkinkęs jėgos aitvarą, čia pramogavo gera nuotaika spinduliuojantis laivadirbys iš Rusnės Antanas.

Vyras sakė sau įrodęs, jog ne tik sniego ar ledo danga jėgos aitvaras gali pramogautoją smagiai panešioti. Sausuma – taip pat, ir nebūtinai asfaltu ar smėlynų plynėmis.

„Iki 35 kilometrų per valandą greitį esu pasiekęs, turiu matuoklį. Šiose pievose pramogausiu, kol žolė nepradės želti, kol ūkininkams bagio ratų vėžės žalienose nedarys žalos. Aplink – puiki gamta, daug erdvės, vienas malonumas pasivažinėti, įsikinkius vėją. Pats pasidirbdinau šį vėjaratį, radęs brėžinius internete.

vejas zmogus isgine ozkas i raistaSausumoje jėgos aitvarą valdyti smagu, nors žinau, kad daugelis pripažįsta tik čiuožimą vandens ar ledo paviršiumi… Aš šiandien šlapau tik nešamas per įdubas, kurios įmirkusios. Be vis tiek smagu…“, – pasidalijo su šių eilučių autore įspūdžiais jaunas vyras.

Šis žmogus savo kūrybiškumu įrodė, jog giliausiame užkampyje, Rusnės salos gilumoje, galima su polėkiu leisti laisvalaikį gamtoje, džiaugtis pačiam ir suteikti gerų emocijų jo viražus stebinčiajam. „Pasivažinėjęs tris valandas, jaučiuosi puikiai atsigavęs“, – sako.

zasysTūkstantiniams laukinių žąsų pulkams, nusėdusiems visu slūgstančio potvynio teritorijos ilgiu ir pločiu, vėjaračio sūkiniai nė kiek netrukdo. Vandens paukščiai turškiasi bekraštėse šlapynėse.

Tik stirnos, pasibaidžiusios išsipūtusios burės šnaresio, liuoksi iš pakanalių kad ir tiesiai į vieškelį. Po to – į Vorusnės upės pakrančių krūmus. Tiesiai per žąsų pulkus.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.