Įdomūs faktai apie žaibus ir perkūniją

Vasarą sulaukti liūties su žaibais ir perkūnija – jokia naujiena, ypač – po karštų dienų. Štai kokių įdomių faktų apie šiuos gamtos reiškinius pateikia respublikinė žiniasklaida. 
Pixabay.com nuotr.

 Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais – pirminė žemės iškrova. Šios iškrovos (jonizuoto oro takai), palyginus su vėlesniais reiškiniais, yra beveik nematomos. Joms susitikus, srovė daug kartų padidėja, ir trenkia antrinė.

Kasmet nuo žaibo smūgio miršta 10 000 žmonių visame pasaulyje, o žalos jie padaro už milijardus JAV dolerių.

Kas sekundę visame pasaulyje žaibas trenkia apie 100 kartų, o srovės stiprumas juose siekia nuo 35 iki 170 kiloamperų.

Žaibai gali susidaryti ir didelio miško gaisro ar ugnikalnio išsiveržimo metu atsiradusiuose dulkių debesyse.

Žaibas dažniausiai trenkia į ąžuolą, eglę ir pušį, rečiau – į beržą ir beveik neliečia tuopos, guobos ir lazdyno.

Žaibas gali trenkti iš vieno debesies į kitą arba iš debesies į žemę, trenkia į tą pačią vietą kelis kartus.

Jei matome žaibą, bet negirdime griaustinio, reiškia elektros išlydis įvyko bent už 20 km. Jei laiko tarpas žaibo ir griaustinio mažesnis nei 10 sekundžių, mus nuo elektros išlydžio skiria vos keli kilometrai.

Nuo žaibo negalima slėptis po aukšta stogine, medžiu ar kalvos viršūnėje, būti šalia metalinio aptvaro, elektros tiekimo linijos, dirbti atvirame lauke arba statybinėmis bei žemės ūkio mašinomis, bėgti. Geriausia slėptis krūmuose, nes nėra duomenų, kad žaibas kada nors būtų trenkęs į krūmus. Slepiantis po medžiu, atstumas tarp kamieno ir žmogaus turi būti ne mažesnis kaip 3 m, geriau iki 10 m. Lygioje vietoje patartina pritūpti arba atsisėsti ant akmens.

Išgirdus perkūniją reikia skubiai išlipti iš vandens, bent jau stengtis apsiauti apavą guminiu padu.

Žmonės, perkūnijos metu esantys automobilyje arba traktoriuje, pataikius žaibui paprastai nenukenčia, bet laikinai gali prarasti gebėjimą valdyti techniką. Todėl perkūnijos metu reikia sustoti.

Kamuolinių žaibų pobūdis ištirtas mažiausiai. Tai švytintis arba kibirkščiuojantys 10-20 cm skersmens mėlynos, baltos ar oranžinės spalvos ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Jie išsilaiko 1 ar 2 minutes, juda be garso, gali pro plyšius patekti į patalpas, kai kada sprogsta. Kad toks žaibas nepatektų į vidų, reikia uždaryti langus, duris, dūmtraukius, kad patalpoje nebūtų skersvėjų. Pamačius tokį žaibą reikia nejudėti, nes jis juda pagal oro sroves.

Jei į jus trenkė žaibas, ėmė dilgčioti odą ir pradėjo riestis plaukų galiukai, pavojus – ypač didelis. Tuomet reiktų pritūpti, palenkti galvą, žemę stengtis liesti tik kojų pirštų galiukais, rankas padėjus ant kelių. Nukentėjusįjį būtina pakelti nuo žemės, nunešti į saugesnę vietą, atlaisvinti kvėpavimo takus, apkloti. Medikus reikia kviesti net jei nuo žaibo nukentėjęs žmogus yra sąmoningas. Nemažai žaibo smūgį patyrusių žmonių, laiku suteikus pagalbą, išgyvena.