Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto dukra

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė (1897–1978) – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvininkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą.
I. Simonaitytė - Klaipėdos krašto dukra.

Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą LR Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais.

Minint šią datą Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Periodikos skaitykloje parengta spaudinių paroda „Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto dukra“.

I. Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Priekulės vlsč., Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, dėl to negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Ėvikė užaugo pas dėdę Martyną ir tetą Marę Dūdjonius. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. gydėsi Augenburgo sanatorijoje Vokietijoje. Pasveikusi vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

I. Simonaitytė – Mažosios Lietuvos regiono atstovė, jautusi moralinę pareigą tapti gimtojo krašto metraštininke. Įdomios biografijos ir tvirto charakterio rašytoja įamžino Mažosios Lietuvos savitumą, apmąstė istorinę šio krašto lemtį, atskleidė Didžiajai Lietuvai mažai žinomos buities freską, nutapė etninių tipažų galeriją, užfiksavo senojo folkloro liekanas.

I. Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą – net tvirtino apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti.

Visa Lietuva ir ne tik ji nuo „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo rašytoją vadino tik I. Simonaityte, bet ji laikėsi savo tikrojo vardo – Ėvės. Ieva Simonaitytė jai buvo tarytum literatūrinis slapyvardis. 1935 metais už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ jai paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nors ir būdama silpnos sveikatos, ji nuolat rašė, o kūryba buvo leidžiama neretai ir po keletą kartų. Žymiausios knygos: „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, „… O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“. Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.

Prozininkės kūryba yra didžiulis, gražus paminklas šiam visų vėjų nugairintam kraštui, savitai jo kultūrai ir neramiems, išdidiems žmonėms.

„Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto Priekulėje. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta”, – rašė testamente Ieva Simonaitytė, kuri visgi 1978 m. buvo palaidota Vilniuje, kur gyveno nuo 1963-ųjų.