Klausantis Gardamo ilgaamžės Marijos Mickienės gyvenimo atsiminimų būtų galima parašyti knygą. Jaunystėje ji kartu su seseria buvo ištremta į Sibirą ir atsidūrė vaikų namuose, iš kurių po metų vienui viena parkeliavo į Lietuvą…
Balandžio pradžioje 90 metų jubiliejų atšventusi Marija džiaugiasi dukra, anūku, trim proanūkiais ir tuo, kad gimtadienio proga savo namuose sulaukė daug garbių svečių.
Iš Sibiro grįžo viena
M.Mickienė gimė Užtenenės kaime, Gardamo parapijoje. Turėjo vieną brolį ir dvi seseris, vaikystėje, kol dar nėjo į mokyklą, tėvų gyvulių bandą ganė. Senolė prisimena, kad keldavosi anksti, jos žodžiais sakant, kai saulikė tekėdavo. Tad nuo mažų dienų ji buvo pratusi prie darbo.
Ūgtelėjus Marija pradėjo lankyti mokyklą, kurią lankė iki ketvirtos klasės. „Karas prasidėjo ir mokyklą teko nutraukti, kad ne karas, būčiau ėjusi ir daugiau“, – apgailestavo Marija, kuriai labai patiko mokytis.
Kai prasidėjo karas, Marijai teko padėti kasti apkasus ar dirbti kitus darbus prie namų. Vėliau ją, kartu su seserimi ištrėmė į Sibirą. Trėmimo dieną mama dar iš vakaro buvo išėjusi į atlaidus Švėkšnoje ir liko neištremta. Tėtis tuo metu buvo išėjęs į Tauragę, taigi ir jis liko namuose.
„Tėvukui buvo nuo paso nukritusi nuotrauka ir jis pėsčias buvo išėjęs į Tauragę, kad tą nuotrauką uždėtų“, – pasakojo ilgaamžė.
Sibire merginas išskyrė – seserį pasodino į kalėjimą (ten ji praleido du metus), o Mariją į vaikų namus. Ir nors Marijai buvo 20 metų, tačiau ji visiems sakė, kad yra 15-os. Mergina buvo nedidelio ūgio, sumenkusi, todėl niekas negalvojo, kad ji galėtų būti vyresnė. Vaikų namuose nebuvo maisto, teko badauti. Iškentėjusi metus Marija iš ten pabėgo.
„Kiek galėdama melavau, kiek galėdama tiesą sakiau“, – neslepia ilgaamžė.
Keliaudama ji turėjo, kaip pati sako dokumentuką, įrodantį, kad važiuoja namo pas tėvus. Tą dokumentą jai parašė vaikų namų direktorius, o užtvirtino karo komendantas. Marija prisimena, kad teko plaukti ir laivais, ir traukiniais, ir autobusu važiuoti, o atstumą nuo Šilutės iki tėviškės nuėjo pėsčiomis.
Grįžusi į Lietuvą ji ir vėl buvo areštuota, tačiau ją patardė ir paleido, tik prisakė būti namuose, niekur neišeiti. Ir nors daugiau nieko nepasakė, Marija suprato, kad greičiausiai ir vėl bus išsiųsta į Sibirą. Taigi gimtinėje dar 5 su pusę metų ji slapstėsi. Daug tada padėjo kaimynai.
Džiaugiasi artimųjų dėmesiu
1954 metais Marija ištekėjo. Savo būsimą vyrą Stasį sutiko atlaiduose draugų kompanijoje. Jis buvo iš Brokorių kaimo, bet anksčiau jo nepažinojo. Jiedu sulaukė dukros Stasės. Šiandien ilgaamžė turi vieną anūką ir tris proanūkius – Pijų, Paulių ir Povilą. Senolė džiaugiasi, kad anūkas gyvena Gardame.
Ir nors negalėjo daugiau mokytis, senolė visą gyvenimą buvo žingeidi, gabi, mėgo dainas dainuoti. Šiandien ji domisi politika.
Pasveikinti su gražiu jubiliejumi ją atvyko rajono meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Gardamo seniūnė Birutė Pocevičienė, bendruomenės atstovai.
„Aš nežinau, kaip jūs visą gyvenimą gyvenote, šiandien jus matau gražią, savimi pasirūpinančią, bendraujančią“, – sakė meras. Marijai jis linkėjo ir vėl pasimatyti per 100-ąjį jubiliejų, o artimiausią dešimtmetį – artimos aplinkos, artimųjų rūpesčio. A.Šimelionis pasidžiaugė, kad Marijai nereikia kreiptis pagalbos į Socialinės paramos skyių, kad ji pati geba savimi pasirūpinti.
Gardamo seniūnė B.Pocevičienė atskleidė, kad ilgaamžė yra miestelio pažiba. Šiemet ji trečia moteris Gardame, kuri sulaukė 90 metų. „Aš manau, kad čia kaltas Gardamo oras, nes augina ir puoselėja tvirtas ir gražias moteris“, – sakė seniūnė.
